Parakalba – tai neverbalinio bendravimo sritis, kurioje pabrėžiami kūno kalbos ir balso niuansai kaip minčių ir jausmų reiškimo priemonė. Žmonės paprastai vartoja parakalbą kelis kartus per dieną ir kartais net nežino, kad tai daro. Gebėjimas teisingai interpretuoti tokio pobūdžio žmonių bendravimą yra laikomas svarbia kompetencija tiek asmeninėje, tiek profesinėje aplinkoje. Kūno kalba dažnai perteikia tiek pat prasmės, kiek ir ištarti žodžiai. Geri komunikatoriai taip pat turi galimybę įvertinti, kaip jų parakalba veikia kitus, ir pakeisti ją, kad įgytų kitų pasitikėjimą ir sukurtų pasitikėjimą.
Įvairūs parakalbos aspektai apima laikyseną, akių kontaktą, rankų gestus ir balso toną. Vokalinės savybės, tokios kaip garsumas ir tempas, taip pat yra neverbalinio bendravimo dalis. Jei kalbėtojas pakeičia nors vieną iš šių aspektų, gauta prasmė klausytojams gali būti gana skirtinga. Žmonės, kurie savo neverbalinę kalbą sugeba pritaikyti prie įvairių situacijų poreikių, paprastai geriau išsklaido varginančius santykius, pavyzdžiui, ginčus. Šio tipo bendravimo įgūdžiai yra žinomi kaip metakomunikacinė kompetencija.
Kai kurios parakalbių sritys gali būti akivaizdžios savo prasme, o kitos yra subtilesnės. Pavyzdžiui, išlenkta nugaros laikysena ir suapvalinti pečiai dažnai perteikia emocinį nesaugumą. Traškantis balsas paprastai rodo aukštą emocijų laipsnį kalbant, nesvarbu, ar tai juokas, pyktis ar liūdesys. Daugelis kultūrų taip pat turi savo praktiką ir priskirtas kūno kalbos reikšmes pagal nusistovėjusias ideologijas ir įsitikinimų sistemas. Gebėjimas atpažinti šiuos skirtumus ir tinkamai į juos reaguoti yra žinomas kaip tarpkultūrinė kompetencija.
Tarpkultūrinė kompetencija leidžia žmonėms iš įvairių kultūrinių sluoksnių efektyviai ir produktyviai bendrauti. Teisingai atpažinti skirtingų kultūrų parakalbes yra ypač svarbu tarptautiniame versle. Balso garsumo lygiai ir tam tikri gestai gali būti priimtini vienoje kultūroje, bet kartais gali būti vertinami kaip įžeidžiantys kitoje. Įmonių, užsiimančių pasauline prekyba, savininkai paprastai investuoja šiek tiek laiko ir pastangų mokydami savo darbuotojus su tokia komunikacija susijusių reikšmių ir elgesio.
Kūno kalbos ir neverbalinio bendravimo mokyklose paprastai nemokoma, todėl dauguma žmonių šių kompetencijų išmoksta natūraliai socialinėje aplinkoje. Pastebimas nesugebėjimas suvokti ir reaguoti į parakalbą vadinamas disemija, kuri būdinga žmonėms, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Šie žmonės gali susidurti su sunkumais reaguodami į kitų neverbalinius patarimus, nors daugeliui jų naudingas papildomas mokymas ir išsilavinimas šioje bendravimo srityje.