Paraneoplastiniai sindromai yra ligos, atsirandančios dėl vėžinių navikų buvimo. Specifinį sindromą paprastai sukelia imuninės sistemos atsakas į vėžį ir jis gali paveikti sistemą ar kūno dalį, kuri yra visiškai atskirta nuo fizinio naviko. Dažniausiai paraneoplastiniai sindromai pažeidžia nervų arba endokrininę sistemą. Simptomai svyruoja nuo karščiavimo ir silpnumo iki sutrikusios širdies ir virškinimo trakto veiklos. Dauguma sindromų palengvėja, kai pagrindinis navikas veiksmingai gydomas chirurgija, chemoterapija ar spinduliuote.
Imuninė sistema išskiria antikūnus, bandydama kovoti su vėžiniais navikais, vadinamais neoplazmomis. Paraneoplastinis sindromas atsiranda, kai šie antikūnai klaidingai atakuoja sveikus audinius kitose kūno dalyse. Be to, paraneoplastinį atsaką gali sukelti hormonai ir baltymai, kuriuos gamina vėžinės ląstelės. Šiuos sindromus gali sukelti daugybė skirtingų vėžio tipų, nors jie dažniausiai pasitaiko pacientams, sergantiems plaučių, kiaušidžių ir krūties vėžiu. Gydytojai negali patikimai numatyti, kada jie atsiras, ir paprastai jie neatrandami tol, kol pacientai neparodo fizinių simptomų.
Antikūnai, kurie išsiskiria siekiant kontroliuoti vėžio plitimą, kartais klaidingai atakuoja smegenų ir nervų ląsteles. Dėl to atsirandantys paraneoplastiniai sindromai dažnai sukelia daugybę sekinančių neurologinių problemų. Asmeniui gali būti sunku vaikščioti, valdyti motorinius judesius, matyti ir kalbėti. Galvos svaigimas, galvos skausmai ir galūnių tirpimas yra dažni, o kai kurie žmonės kenčia nuo demencijos ir traukulių.
Organizmo endokrininę sistemą, kuri apima kankorėžinę liauką, skydliaukę, antinksčius ir reprodukcines liaukas, gali paveikti vėžinių navikų išskiriami nenormalūs hormonai. Paraneoplastiniai sindromai gali sutrikdyti normalių hormonų gamybą ir išsiskyrimą, sukelti karščiavimą, nuovargį ir blogą kepenų bei inkstų veiklą. Dažnas sindromas, labai panašus į Kušingo ligą, gali sukelti veido patinimą ir pastebimą riebalų kaupimąsi pilvo srityje. Kiti paraneoplastiniai sindromai gali sukelti aukštą kraujospūdį, širdies plakimą, pilvo skausmą ir virškinimo trakto problemas.
Daugeliu atvejų paraneoplastinio sindromo atsiradimas aptinkamas anksčiau nei pastebimas pagrindinis navikas. Gydytojas, pastebėjęs bendrus konkretaus sindromo simptomus, gali atlikti tolesnius tyrimus, kad nustatytų vėžio buvimą. Gydymo priemonės paprastai yra skirtos pašalinti naviką, taip palengvinant lydinčius paraneoplastinius sindromus. Priklausomai nuo naviko dydžio ir vietos, gydytojas gali rekomenduoti chirurginį pašalinimą, chemoterapiją ar spindulinį gydymą. Užsitęsę paraneoplastinių sutrikimų simptomai gali būti gydomi imunosupresiniais vaistais, siekiant kontroliuoti hormonų ir antikūnų gamybą.