Kompiuterių programavimo parašo programa yra trumpas nesukompiliuoto šaltinio kodo blokas, pridedamas prie el. laiško ar kito pranešimo pabaigos. Parašas elektroninėje komunikacijoje yra teksto blokas, kuris automatiškai pridedamas prie siunčiamų pranešimų, kartais siekiant identifikuoti vartotoją. Kai į šią sritį įtraukiamas kodo blokas, jis vadinamas parašo programa. Dauguma parašo programų atlieka nereikšmingas funkcijas, kurios išveda duomenis ar informaciją stebinančiu būdu, kad tikrasis kodas būtų trumpas. Apribojimai reiškia, kad parašo programa nekompiliuojama, todėl norint pamatyti rezultatus reikia, kad smalsus žiūrovas ją sukompiliuotų (tai užduotis, kuriai reikia tam tikrų programavimo žinių), o tai reiškia, kad daugumą parašo programų daugiausia žiūri programuotojų bendruomenės nariai.
Vienas iš parašo programos elementų yra jos rašymo būdas. Vietoj to, kad atrodytų kaip įprastas kompiuterio programavimo kodas, jis dažnai parašytas labai nestandartiniu sutrumpinimu, naudojant funkcijas, operatorius ir kalbos ypatybes, kurios nėra dažnai matomos. Dalis to priežasčių yra tai, kad kodą sunku nuskaityti, kad programos išvestis nebūtų aiškiai matoma, nors tai taip pat gali būti padaryta siekiant sukurti tam tikru būdu unikalią išvaizdą. Kodo, kuris buvo parašytas taip, kad jį būtų sunku perskaityti, pavadinimas yra užmaskuotas kodas.
Įprasta parašo programos išvestis gali būti asmens, parašiusio kodą, vardas arba asmens, siunčiančio pranešimą, prie kurio jis pridedamas, vardas. Taip pat populiarūs grafiniai arba tekstiniai matematinių formulių ir rekursinių operacijų atvaizdavimai. Nors įmanoma beveik bet kokia išvestis, šaltinio kodas paprastai yra mažesnis nei keturios eilutės, ty didžiausias tradicinis parašo failo ilgis.
Faktinis šaltinio kodo formatavimas gali būti parašo programos dalis, nes jis nurodo išvestį, kuri gali būti sukurta. Kartais tai galima padaryti sutvarkius šaltinio kodą, kad susidarytų paveikslėlis, susijęs su išvestimi, arba naudojant kode esančias raides ir simbolius žodžiams išrašyti. Tai įmanoma, nes dauguma programavimo kompiliatorių nepaiso kelių tarpų ir eilučių lūžių, o žiūri tik į tikrus simbolius kodo eilutėje.
Vienas papildomas metodas, kuris naudojamas norint paveikti kodo ilgį, veikimą ir kartais išvaizdą parašo programoje, yra makrokomandų naudojimas. Makrokomandos yra būdas priskirti galiojantį kompiuterio kodą trumpesnei arba alternatyviai simbolių ar simbolių sekai. Kai makrokomanda vėliau įdedama į šaltinio kodą, ji pakeičiama kompiliatoriaus kodu, kurį ji atstovauja. Tai ne tik sutrumpina parašo programą, bet ir naudojant makrokomandas klaidinančiai pavadinimais arba su kitomis makrokomandomis, programa gali tapti neįtikėtinai sunkiai skaitoma.