Paratekstas yra bet koks papildomas tekstas ar kita informacinė medžiaga, pridedama prie autoriaus paskelbto kūrinio. Vienas iš labiausiai paplitusių būdų, kaip galvoti apie tokio tipo medžiagą, yra įvairių elementų, kuriuos leidėjai įtraukia į vidutinę knygą, forma, pvz., knygos apvalkalas, vidinis arba galinio viršelio užrašas ir autoriaus profilis. Kiti pašaliniai knygos puslapių papildymai taip pat laikomi paratekstu. Visi šie elementai yra laikomi paratekstu, nes tai yra išorinė informacinė medžiaga, padedanti įrėminti spausdintą rankraštį knygos viduje, bet tiesiogiai neprisideda prie turinio.
Kiti tokio pobūdžio informacinio teksto pavyzdžiai yra kitų asmenų nei autorius įžangos ar pratarmės. Daugelio knygų ši medžiaga pateikiama pirmuosiuose puslapiuose, kur kitas rašytojas gali dar kartą patvirtinti autoriaus kūrybą, pateikti literatūros kritikos ar kitokios įžangos. Tokio pobūdžio nuorodos teksto pavyzdžiais galima laikyti ir redaktoriaus pastabas.
Pagal savo semantinį vaidmenį parateksto tipo elementai padeda orientuotis skaitantįjį autorių. Pagrindinis šių tipų išorinių tekstų bruožas yra tai, kad jie neprisideda prie šio vienintelio pasakojimo, kuris yra bendras autorinės knygos bruožas. Pasakojimas – tai knygos istorija, kurią daugelis autorių saugo nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Šiame pasakojime ar istorijoje dauguma profesionaliai apmokytų autorių laikosi tam tikros perspektyvos – visažinios perspektyvos trečiajame asmenyje arba veikėjo ar veikėjų rinkinio perspektyvos. Negrožinėje literatūroje pasakojimas dažnai yra autoriaus požiūriu, pirmojo asmens forma.
Skirtingai nuo kruopščiai prižiūrimo autoriaus naratyvinio požiūrio, paratekstas laužo pasakojimą, pažvelgdamas į jį iš šalies. Be pirmiau minėto įvadinio vaidmens, tokio tipo papildomas tekstas turi daug tikslų. Kitų tipų informaciniai tekstai gali pateikti esminių faktų ir susijusių su pasakojimu, papasakoti skaitytojui apie autoriaus kilmę ar patirtį arba kitaip sudaryti sąlygas grožinės ar negrožinės literatūros knygai.
Šios nuorodų kategorijų rūšys taip pat yra glaudžiai susijusios su kitomis. Postmodernistinėje autorių kūrinių analizėje išpopuliarėjo hipotekstas. Hipotekstas, kuris priskiriamas Europos rašytojui Gerardui Genette’ui, yra neaiškesnis parateksto sinonimas; abu šie žodžiai nurodo šaltinio medžiagą arba panašų orientacinį teksto kontekstą, nors kai kurie mokslininkai gali nustatyti savo skirtumus tarp šių terminų.