Paprasčiau tariant, partnerystės interesas yra tam tikram nariui ar asmeniui priklausančios bendrijos procentas. Partnerystės šiame kontekste reiškia specifinį verslo nuosavybės organizavimo būdą, kai kiekvienas savininkas yra partneris, paprastai turintis lygias teises, privilegijas ir įsipareigojimus visai bendrovei. Palūkanos reiškia kiekvieno partnerio teisę priimti sprendimus dėl verslo, gauti iš verslo gaunamo pelno arba prisidėti prie visos įmonės įsipareigojimų. Dažnai palūkanos nurodomos procentais. Pavyzdžiui, jei bendriją sudaro keturi žmonės ir visi sutiko lygiomis dalimis pasidalyti pelną ir nuostolius bei į bendriją įnešė vienodo kapitalo, tada kiekvienas turi 25% bendrijos akcijų. Tačiau ne visi pasiskirstymai yra vienodi, o kai kuriais atvejais tam tikri partneriai yra labiau suinteresuoti nei kiti. Didžioji dalis to dažnai priklauso nuo darbo stažo, kompetencijos ir kitų konkrečiai verslui būdingų veiksnių.
Nepriklausomai nuo aplinkos, dažniausiai pasitaikančios partnerystės rūšys, o kartu ir individualūs interesai, yra bendroji, ribotos atsakomybės ir ribotos atsakomybės. Kiekvienas iš jų turi savo specifines taisykles ir nuostatas, reglamentuojančias partnerio įsipareigojimus, taip pat ką daryti, jei partnerystė iširo arba nurodytas partneris norėtų pasitraukti.
Kūrimo pagrindai
Partnerystė dažniausiai sukuriama tada, kai du ar daugiau žmonių ar organizacijų tampa pelno siekiančio verslo bendrasavininkiais. Kai naują kapitalo riziką imasi du ar daugiau žmonių, dažnai nepastebimas veiksnys yra dalyvaujančių šalių partnerystės interesas. Partnerystę kuriantis verslininkas gali jausti aistrą naujam restorano posūkiui, tačiau jam bus geriau užmegzti partnerystę su kitais, kurie supranta restoranų verslą. Tokiu atveju verslininko interesas bus apibrėžtas partnerystės sutartimi su kitais partneriais, padedančiais finansuoti ir suteikiančiais papildomas žinias naujai įmonei.
Egzistuoja daug būdų, kaip teisiniu požiūriu struktūrizuoti bendriją, tačiau trys dažniausiai naudojami modeliai yra tikroji ūkinė bendrija, komanditinė ūkinė bendrija ir ribotos atsakomybės bendrija. Tokio tipo verslo susitarimai gali būti sudaromi žodine sutartimi, pvz., su tikrąja ūkine bendrija, arba sudaroma rašytinė sutartis, pavyzdžiui, su komanditorine ūkine bendrija arba ribotos atsakomybės bendrija. Susitarime nustatomi įmonės vaidmenys, sprendimų priėmimas, atsakomybė, ginčų sprendimas ir įsipareigojimai. Daugumoje vietų šie susitarimai taip pat turi svarbių mokesčių ir įsipareigojimų pasekmių, kurios turi įtakos visiems susitarimo dalyviams.
Generalinės bendrijos
Tikroji ūkinė bendrija yra paprasčiausias ir lengviausiai formuojamas bendrijos tipas. Pagal numatytuosius nustatymus ir jei nenurodyta partnerystės sutartyje, visi partneriai po lygiai dalijasi bendrijos pelnu ir nuostoliais. Taigi visi turės vienodą partnerystės interesą. Kasdieniai valdymo sprendimai gali būti sprendžiami įvairiais būdais, paprastai paskirstomi tiems partneriams, turintiems patirties. Bendroji bendrija paprastai sudaroma kaip daugumos taisyklė priimant svarbesnius verslo sprendimus.
Ribotos ir ribotos atsakomybės alternatyvos
Ribotos ir ribotos atsakomybės bendrijos paprastai būna sudėtingesnės. Paprastai juos rengia teisės profesionalai, kad konkrečiai nurodytų kiekvieno partnerio interesus ir partnerystės veikimo būdą. Atsakomybės apsauga yra svarbi bet kurio iš šių partnerystės tipų funkcija ir gali būti pritaikyta prie kiekvieno nario poreikių ir vaidmenų.
Komanditinę ūkinę bendriją sudaro bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditinis narys. Komandos dalininkas yra apsaugotas nuo asmeninės atsakomybės pagal bendrovės veiksmus, o tikrasis narys – ne. Komanditinėje ūkinėje bendrijoje, siekdamas apsisaugoti nuo atsakomybės, komanditeris negali priimti svarbių sprendimų dėl įmonės ar valdyti jos veiklos. Kita vertus, ribotos atsakomybės bendrija apsaugo visus partnerius nuo atsakomybės ir kiekvienas partneris gali turėti identišką partnerystės interesą.
Ištirpimas ir atsipalaidavimas
Atsisakyti partnerystės interesų ne visada lengva. Daugeliu atvejų partneriai iš pat pradžių nusprendžia, ką daryti, jei vienas ar keli partneriai tam tikru momentu norėtų pasitraukti iš įmonės, o pasekmės yra nurodytos pirminiuose kūrimo dokumentuose. Pasitraukiantis partneris paprastai yra skolingas likusiems nariams tiek dėl turto paskirstymo, tiek dėl įsipareigojimų priskyrimo. Priklausomai nuo susitarimo struktūros, pasitraukimas gali būti brangus ir sudėtingas procesas. Dalies ar dalinės partnerystės pardavimas taip pat gali turėti didelių mokesčių pasekmių daugelyje jurisdikcijų.