Pasaulinis komunizmas yra teorinė galutinė marksistinės filosofijos būsena. Ji numato utopinę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus pagal savo galimybes prisideda prie didesnės bendruomenės ir gauna iš bendruomenės atgal pagal savo poreikius. Pasaulinis komunizmas suponuoja natūralų visų nacionalinių subjektų pabaigą, kurią pakeičia globali visuomenė, pagrįsta bendra nuosavybe, bendru darbu ir bendrais ištekliais.
Marksistinės teorijos supratimas yra būtina sąlyga norint suprasti pasaulinį komunizmą. Savo pagrindu marksistinė teorija yra filosofo ir autoriaus Karlo Markso materialistinė ir politinė mintis. Jis tikėjo, kad materija yra viskas, kas egzistuoja, klasių skirtumai yra savavališki ir slegiantys, o neišvengiama politinių veiksmų pabaiga yra klasių skirtumų panaikinimas per bendrą viso turto nuosavybę.
Iš marksistinės teorijos kilo daug įvairių mąstymo mokyklų. Pasaulinis komunizmas pirmiausia buvo apibrėžtas Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS), kuri buvo įkurta marksistiniais principais, veiksmai. SSRS remiama, ypač XX amžiaus trečiajame ir trečiajame dešimtmetyje, Kominterno samprata, arba komunistinės filosofijos plitimas visame pasaulyje, įkūnijo pasaulinį komunizmą.
Dauguma demokratinių tautų priešinosi pasaulinio komunizmo sampratos sklaidai. Ypač toms tautoms buvo nepriimtinas komunistinių tautų raginimas revoliucijai, kurios metu komunizmas pakeistų visas kitas ideologijas. Tuo pačiu metu, nors daugelis komunistinių tautų nežodiškai kalbėjo Kominterno arba pasaulinio komunizmo idėjai, jos ir toliau gynė savo konkrečių valstybių individualias teises ir interesus.
Nepaisant jos keliamo pasipriešinimo, pasaulinės revoliucijos teorija buvo būtina pasaulinio komunizmo pasiekimo sąlyga. Ši koncepcija suponavo, kad norint suvokti komunizmo vystymąsi visose tautose ir galiausiai išnaikinti tautas kaip esybes, nenorintiems dalyviams reikės primesti komunizmą. Po pasaulinės revoliucijos turėjo prasidėti pereinamasis laikotarpis, kai buvusios demokratinės arba kapitalistinės valstybės priėmė komunistinę vyriausybę. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu sektų utopinė pasaulio komunizmo vizija.
Net tarp komunistų išaugo skirtumai dėl to, kaip vyks šis trijų pakopų revoliucijos, perėjimo ir galutinio būsenos procesas. Kai kurie mano, kad tai įvyktų organiškai ir greitai. Kiti, pavyzdžiui, VI. Leninas, galiausiai manė, kad tai užtruks ilgesnį laiką. Būtent per šį ilgą procesą pasaulio komunizmo augimas ėmė prarasti greitį.