Pasiūlos ir paklausos dėsnis iš tikrųjų yra ne dėsnis, o ekonomikos teorija, paaiškinanti pagrindinę ekonomikos sampratą ir suteikianti rinkos ekonomikos pagrindą. Kaip teorija, ji paaiškina ryšį, kurį turi produkto prieinamumas ir jo troškimas turėti kainą rinkoje. Paprasčiau tariant, įstatymai sako, kad produkto kaina, nors ir gali šiek tiek skirtis, ilgainiui nusistovi iki taško, kai vartotojų reikalaujamas kiekis sutampa su gamintojų teikiamu kiekiu. Galutinis rezultatas yra vadinamosios pusiausvyros kainos nustatymas.
Tiesą sakant, pasiūlos ir paklausos dėsnį sudaro du atskiri dėsniai: pasiūlos ir paklausos dėsnis. Kiekvienas iš šių dėsnių veikia nepriklausomai nuo kitų, tačiau rinkos ekonomikoje jie veikia kartu nustatydami bet kurios prekės ar produkto kainą. Tiekimo dėsnis teigia, kad prekių gamintojai pasiūlys parduoti daugiau produkcijos, jei galės parduoti jas didesnėmis, o ne mažesnėmis kainomis. Tiesioginis to poveikis yra tas, kad didėjant kainai pasiūla didėja, o mažėjant kainai pasiūla mažėja. Paklausos dėsnis teigia, kad kuo mažesnė prekės kaina, tuo daugiau žmonių ją pirks, jei tik niekas nesikeis.
Sąveikaujant šie du dėsniai nustato kainas rinkos ekonomikoje. Jei paklausa didėja, bet prekės pasiūla išlieka tokia pati, jos kaina kils. Kita vertus, jei paklausa mažėja, bet prekės pasiūla išlieka tokia pati, jos kaina kris. Jei prekės pasiūla didėja, o vartotojų paklausa išlieka tokia pati, kaina kris. Kai prekės pasiūla mažėja, bet vartotojų paklausa išlieka tokia pati, kaina kils.
Pasiūlos ir paklausos dėsnis gali atrodyti kaip sveiko proto principas ar pastebėjimas. Tačiau ekonomikos studijose tai yra pagrindas, ant kurio remiasi pagrindinis ekonomikos supratimas. Laikui bėgant, aplink šias paprastas sąvokas buvo sukurtos reikšmingos ekonomikos teorijos, buvo sukurti labai sudėtingi ir matematiškai pagrįsti ekonometriniai modeliai, rodantys ir paaiškinantys, kaip šio įstatymo mechanizmai sąveikauja ir veikia ekonomikoje.