Paskirstymo norma yra grynųjų pinigų suma, kurią investuotojas naudoja investicijai užtikrinti, atėmus visus mokesčius ar kitas išlaidas, susijusias su to turto pirkimu. Tai reiškia, kad norint nustatyti tikrąją paskirstymo normą, būtina išskaičiuoti visas išankstines apkrovas, tarpininko mokesčius ar kitas išlaidas, kurios buvo visų įsigijimo pastangų dalis. Investuotojai įdėmiai žiūri į paskirstymo normą kaip į priemonę, leidžiančią nustatyti, su kuriais investiciniais fondais ar brokeriais bendradarbiauti, tuo pačiu išlaikant kiek įmanoma žemesnę paskirstymo normą.
Beveik bet kokio tipo investicijų pirkimo atveju bus taikoma tam tikra paskirstymo norma. Kadangi palūkanų norma paprastai pateikiama procentais, investuotojai stengsis, kad šis procentas būtų kuo mažesnis. Daugeliu atvejų įvairūs mokesčiai ir komisiniai apskaičiuojami kaip bazinės pirkimo kainos procentinė dalis, todėl lengviau nustatyti, kokia bendrų išlaidų dalis yra susijusi su tikra investicija ir kokia procentinė išlaidų dalis yra susijusi su įvairiais mokesčiais, mokamais tų, kurie padėjo sudaryti sandorį.
Kadangi tikslas yra išlaikyti kuo mažesnę paskirstymo normą, investuotojai dažnai sieks įvykdyti sandorį per brokerius ar prekiautojų, kurie pateikia ekonomiškiausius tarifų grafikus. Pavyzdžiui, jei vienas tarpininkas ima trijų procentų komisinius už savo paslaugas, o kitas tarpininkas – du procentus, investuotojas atidžiai išnagrinės pastarąjį variantą, nes tai lemtų mažesnę paskirstymo normą. Darant prielaidą, kad abi tarpininkavimo įmonės yra panašios pagal kitas jų siūlomas paslaugas ir su tomis paslaugomis susijusius mokesčius, investuotojas gali kontroliuoti paskirstymo normą dirbdamas su pigesniu brokeriu.
Pradinė apkrova, susijusi su tam tikru investiciniu fondu, taip pat gali turėti įtakos tam, kaip investuotojas sugeba išlaikyti kiek įmanoma žemesnę kiekvienos investicijos paskirstymo normą. Jei du fondai su panašiais pagrindiniais vertybiniais popieriais ir grąžos normomis turi skirtingą pradinę apkrovą, yra didelė tikimybė, kad investuotojas pasirinks tą, kurio apkrova mažesnė. Tai reiškia, kad jei vieno fondo paskirstymo norma yra keturi procentai, o kitam – penki procentai, o investuotojas greičiausiai uždirbs daugiau ar mažiau tokią pat grąžą iš bet kurio pasirinkimo, yra didelė tikimybė, kad investicinis fondas su bus pasirinkta keturių procentų priekinė apkrova. Dėl to didesnė visų investicijų sąnaudų dalis yra susijusi su pačiu turtu, o mažesnė – su mokesčiais ir kitais mokesčiais, kurie buvo patirti įsigijus.