Pasyviosios RFID žymos yra įrenginiai, skirti įrašyti elektroninę informaciją, kurią gali interpretuoti įrenginys, žinomas kaip RFID skaitytuvas. RFID reiškia radijo dažnio identifikavimą, o RFID žymas galima pritvirtinti arba implantuoti prie bet kokio objekto ar būtybės, įskaitant žmones. RFID skaitytuvas gali pasiekti informaciją RFID žymoje nuotoliniu būdu iš kelių jardų ar metrų atstumo. Pasyviosios RFID žymos skiriasi nuo aktyvių RFID žymų tuo, kad jos neturi nepriklausomo maitinimo šaltinio ir turi būti aktyvuojamos skaitytuvo. Pasyviosios RFID žymos plačiai naudojamos įvairiose verslo, vyriausybės ir transporto srityse.
RFID žymenų technologiją 1940-aisiais sukūrė rusų mokslininkas Leonas Thereminas, kuris sukūrė pasyvų, bejėgį įrenginį, naudojamą pasiklausymui sovietų šnipinėjimo operacijose. Vėliau mokslininkai ištyrė šios technologijos potencialą nepiktybiniam naudojimui, pavyzdžiui, orlaivių sekimui ir identifikavimui. Šis prietaisas, vadinamas atsakikliu, ir šiais laikais vis dar naudojamas orlaiviuose. Technologijų pažanga leido miniatiūrizuoti įrenginius, leidžiančius sukurti pasyvias RFID žymas, kurios galėtų būti pritvirtintos prie objektų, pavyzdžiui, mikroschemų, lipdukų ar net medicinos prietaisų, kuriuos galima implantuoti chirurginiu būdu.
Pasyviosios RFID žymos apima nedidelį kiekį kompiuterio grandinių, anteną informacijai priimti ir perduoti, o kartais ir dangą šiai įrangai apsaugoti arba izoliuoti. Grandinė ir antena gali būti tokios mažos, kad jų praktiškai neįmanoma aptikti, nes ribotam įrenginio veikimui nereikia maitinimo šaltinio ar judančių dalių. Kai RFID skaitytuvas naudojamas žymos diapazone, jis siunčia signalą, kuris aktyvuoja žymos anteną. Tada antena perduoda grandinėje esančią informaciją į RFID skaitytuvą. Likusį laiką žyma neveikia.
Pasyviosios RFID žymos buvo plačiai naudojamos pramonėje ir vyriausybėje kaip atsargų kontrolės metodas, pakeičiančios ankstesnius metodus, kuriems reikėjo daug laiko įvesti produkto duomenų. Implantuojami RFID lustai jau seniai naudojami gyvūnams, pirmiausia kaip ūkių gyvulių stebėtojai, o vėliau – pabėgusiems augintiniams sekti ar identifikuoti. XXI amžiuje jie naudojami identifikavimui ir mokėjimui viešajame transporte, mokamuose keliuose ir netgi kredito kortelių operacijoms. Įvairios vyriausybės ir nepriklausomos įmonės naudojo juos nuosavybei ir personalui identifikuoti, kad būtų išvengta vagystės ir būtų galima kontroliuoti prieigą prie įrenginių. Nuo 21-ųjų jie taip pat buvo pridedami prie įvairių oficialių dokumentų, pavyzdžiui, pasų.
Plačiai paplitusios pasyviosios RFID žymos neapsiėjo be ginčų; visų pirma privatumo gynėjai baiminasi, kad pareigūnai ar nusikaltėliai gali piktnaudžiauti RFID žymomis su asmenine informacija. Kai kurios įmonės parduoda įrenginius, blokuojančius RFID signalus, todėl žymas galima aktyvuoti tik žmogui žinant ir sutikus. JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtino implantuotus RFID lustus, skirtus žmonėms naudoti 2004 m., o lustų įmonės pasiūlė, kad jose galėtų būti medicininių įrašų arba nebereikės asmens tapatybės kortelių. Nereikia nė sakyti, kad tai netiko privatumo gynėjams. FDA pripažįsta, kad įdiegus naują technologiją gali kilti komplikacijų, įskaitant alergines reakcijas, medicinos prietaisų trikdžius ar net vėžį.