Pasyvus vėsinimas yra metodas, apimantis dizainą ir technologijas, skirtas vėsinti pastatą nenaudojant energijos. Tradiciniai vėsinimo būdai, tokie kaip oro kondicionavimas arba garuojantis aušinimas, priklauso nuo galios, kad valdytų kompresorius ir ventiliatorius, kurie priverstinai vėsina erdvę. Tokia energija dažniausiai perkama iš vietinių komunalinių paslaugų ir gaunama deginant iškastinį kurą, kuris gali turėti žalingą poveikį aplinkai. Pasyvaus vėsinimo būdai nereikalauja energijos ir svyruoja nuo paprastų, pavyzdžiui, pastato šešėliavimo, iki sudėtingesnių, tokių kaip strateginis pastato projektavimas. Naudojant tokius metodus, gali sumažėti arba visai nebereikės aušinimo su elektra.
Šiltesnio klimato zonose, ypač sausringuose regionuose, vėsinimas yra pagrindinė pastatų aplinkos problema. Yra du pagrindiniai nepageidaujamos šilumos šaltiniai, kuriuos reikia pašalinti, kad pastato vidus būtų patogus gyventojams. Tiesioginiai saulės spinduliai ant pastato, ypač šviečiantys į langus, yra pagrindinis daugumos pastatų šilumos šaltinis. Šilto oro prasiskverbimas per plyšius ir plyšius bei šilumos perdavimas per statybines medžiagas taip pat turi įtakos vidaus temperatūrai.
Paprastai paprasčiausias pastato vėsinimo būdas – visų pirma neleisti jo šildyti. Strateginis pastato orientavimas siekiant sumažinti tiesioginį saulės poveikį, ypač karščiausią paros metu, gali žymiai sumažinti jo šilumos apkrovą. Pastačius konstrukciją, apsauginių kremų nuo saulės arba tentų naudojimas, taip pat strateginis kraštovaizdžio sutvarkymas gali padėti išvengti tiesioginio saulės poveikio. Jei negalima išvengti tiesioginio poveikio, pavyzdžiui, ant stogo, norint išvengti nepageidaujamo įkaitimo, gali būti naudojami atspindintys metodai. Pavyzdžiui, stogas gali būti padengtas atspindinčia balta danga, kad būtų sumažintas įkaitimas didelėje, neapsaugotoje vietoje.
Pasyvaus aušinimo būdai taip pat gali užkirsti kelią šildymui, nes sumažina šilumos įsiskverbimą į konstrukciją. Šiluma natūraliai teka iš aukštesnės temperatūros zonų, pavyzdžiui, vasarą lauke, į žemesnės temperatūros zonas, pavyzdžiui, patogų namų interjerą. Pavyzdžiui, sandarinimas ir apšvietimas aplink langus ir duris sumažina plotą, per kurį į konstrukciją gali patekti nepageidaujamas karštas oras. Izoliacija yra medžiaga, pasižyminti dideliu atsparumu šilumos srautui. Pastato apšiltinimas trukdo nepageidaujamam šilumos perdavimui iš karštesnės lauko aplinkos į vidinę erdvę, kuri yra vėsinama.
Nors galima išvengti didelio šildymo, dažnai vien vengiant konstrukcijos neįmanoma išlaikyti patogios temperatūros. Kita pasyvaus aušinimo strategija apima konstrukcijos aušinimą konvekcija. Konvekcija yra procesas, kurio metu šiluma perkeliama iš vienos vietos į kitą judant dujų ar skysčio molekulėms.
Pavyzdžiui, vėdinimo angos ir langai, strategiškai įtraukti į pastato dizainą, gali nukreipti karštą orą iš namo, o jį pakeisti. Karštesnis oras yra plūduresnis nei vėsesnis ir natūraliai kyla savaime. Ventiliacijos angos, esančios šalia lubų namo šone, atokiau nuo vyraujančių vėjų, gali padėti šiam karštesniam orui išeiti iš konstrukcijos. Norint jį pakeisti vėsiu oru, ventiliacijos angas ir langus galima pastatyti žemai namo šone, vyraujančio vėjo kelyje. Tada paprasčiausiai reikia atidaryti ventiliacines angas ir langus, kad būtų skatinama natūrali konvekcija, kuri atvėsina konstrukciją.
Sudėtingesni pasyvaus aušinimo metodai taip pat gali būti įtraukti į pastato projektą, pavyzdžiui, įžeminimo aušinimo vamzdžiai. Žemės aušinimo vamzdžiai naudojasi žemesne temperatūra žemiau žemės paviršiaus, kad vėsintų struktūrą. Požeminiai aušinimo vamzdžiai, palaidoti po žeme, kai patenka į konstrukciją, požeminiu keliu įtraukia lauko orą į pastatą. Kai jis praeina per šiuos vamzdžius, oras praranda šilumą į daug vėsesnę žemę, per kurią jis patenka į konstrukciją. Kiti pasyvaus aušinimo būdai paprastai naudojami kartu su įžeminimo vamzdžiais, siekiant sukurti natūralią konvekciją per konstrukciją ir išleisti karštesnį orą.
Nors ir netinka naudoti visose vietose, pasyvus vėsinimas daugelyje sričių naudojamas siekiant energijos vartojimo efektyvumo, todėl sutaupoma lėšų ir daromas minimalus poveikis aplinkai. Paprastai jis labiausiai tinka šiltesnio klimato ir sausringuose regionuose. Pasyvus aušinimas gali iš dalies arba visiškai išvengti aušinimo metodų, kuriuos varo maitinami įrenginiai, pvz., ventiliatoriai ir kompresoriai, išlaidų. Ši energijos taupymo strategija taip pat gali būti naudinga aplinkai, nes sumažėja poreikis deginti neatsinaujinantį kurą, išskiriantį aplinkai kenksmingų šalutinių produktų atliekas.