Patentuotas vaistas yra vaistas, skirtas parduoti tiesiogiai visuomenei be recepto. Šis terminas paprastai vartojamas konkrečiai kalbant apie gausybę šnervių, kurios užtvindė rinką 18 ir 19 amžiais, kol XX amžiaus pradžioje buvo priverstinai reguliuojamos. Kai kurie patentuoti vaistai gyvuoja: pavyzdžiui, Lydia Pinkham’s Vegetable Compound ir Vicks VapoRub. Tačiau didžioji dauguma išnyko į nežinomybę dėl griežtesnių tokių junginių reglamentavimo.
Žmonės šimtmečius kūrė ir parduoda įvairių ligų gydymo būdus, dažnai su gausia reklama, kad padidintų produkto pardavimą. „Patentuoto vaisto“ sąvoka atsirado 1600-aisiais, kai mėgstami visko – nuo muilo iki duonos – gamintojai galėjo gauti „patentinius laiškus“ iš aukštuomenės atstovų, kurie nuolat vartojo produktą. „Patentas“ „patentinėje medicinoje“ turėjo nurodyti šią praktiką, o ne pažodinį patentą ar prekės ženklą.
Į patentuotą mediciną galima įtraukti daugybę dalykų, o kai kuriais atvejais šie junginiai iš tikrųjų buvo toksiški, nes buvo pridėta nuodingų ingredientų. Alkoholis paprastai buvo įtrauktas kaip konservantas, o daugelis patentuotų vaistų išpopuliarino egzotiškai skambančius ingredientus, kurie galėjo būti įtraukti arba nebūti. Kadangi tokie vaistai galėjo būti itin pelningi, jų sudėtis buvo kruopščiai saugoma, o vartotojai negalėjo žinoti, kas yra viduje.
Patentuoti vaistai taip pat kartais vadinami nostrumais. Kai kurie ankstyviausi reklamos pavyzdžiai yra su patentine medicina susijusių kampanijų metu. Šių junginių gamintojai reklamuodami savo produktus naudotų viską – nuo žmonių, apsirengusių kaip gydytojai, iki suklastotų atsiliepimų, o kai kurie siųsdavo savo vaistus į kelionių medicinos laidas, kuriose būdavo pramoginiai pasirodymai ir paskaitos apie parduodamo junginio veiksmingumą.
Patentinių vaistų veiksmingumas dažnai buvo gana mažas, nepaisant didelių ir galingų teiginių ant pakuotės. Tokie junginiai prieš juos parduodant paprastai nebuvo tiriami, o kūrėjai dažnai įtraukdavo ingredientų, tokių kaip chininas ar mentolis, kad gautų aštrų „medicininį“ skonį, kad įtikintų vartotojus, kad vaistas jiems tinkamas. Daugelis būklių, kurias, kaip teigiama, gydo patentuoti vaistai, pavyzdžiui, raumenų skausmai ir virškinimo sutrikimai, dažnai išnykdavo savaime, todėl buvo sunku įrodyti, ar vaistas išgydė, ar ne.
Patentinės medicinos pramonė buvo didelis verslas, skirtas visų visuomenės lygių žmonėms. Tačiau 1900-ųjų pradžioje žurnalistai pradėjo skelbti patentuotų vaistų demonstracijas, atskleisdami slaptas sudedamąsias dalis ir išreikšdami susirūpinimą dėl potencialiai pavojingų ingredientų naudojimo. Dėl to visuomenė tapo labiau informuota apie patentuotų vaistų sukčiavimą, o keletas vyriausybių priėmė įstatymus, tokius kaip „Pure Food and Drug Act“ Jungtinėse Amerikos Valstijose, pagal kuriuos vyriausybė prižiūrėjo sudedamąsias dalis ir reklamavimo praktiką.