Patirtinė šeimos terapija – tai šeimos psichoterapijos mokykla, kurią septintajame dešimtmetyje sukūrė Carlas Whitakeris. Juo siekiama padėti atskiriems šeimos nariams jaustis labiau patenkintiems ir realizuoti save, kuriant intymumo ir bendradarbiavimo lygį šeimos vienete. Tokio tipo terapija paprastai nekaltina šeimos problemų dėl atskirų šeimos narių savybių, o dažniausiai tiria, kaip šeimos sąveika sukelia problemų atskiriems šeimos nariams. Patirtinė šeimos terapija paprastai siekia padėti šeimos nariams bendrauti ir gerbti vienas kito mintis bei jausmus. Šeimos nariai paprastai skatinami būti savimi, o šeimos paslaptys paprastai nėra skatinamos.
Problemos tarp atskirų šeimos narių gali kilti dėl atstumo tarpasmeniniuose šeimos santykiuose arba dėl paslapčių saugojimo šeimoje. Kai kurie šeimos nariai gali jaustis sukompromituoti dėl visos šeimos reikalavimų. Tai gali pakenkti asmenų gebėjimui visapusiškai išreikšti save ir patenkinti savo poreikius.
Skirtingai nuo kai kurių kitų šeimos terapijos rūšių, ši terapija paprastai reikalauja, kad terapeutas šią patirtį traktuotų kaip terapijos rūšį sau, taip pat šeimai. Terapeutai, atliekantys tokią terapiją, gali būti labiau emociškai susiję su savo klientais nei terapeutai, besiremiantys kitomis teorijomis. Patyriminėje šeimos terapijoje dažniausiai akcentuojama subjektyvios patirties ir individualių poreikių svarba. Atskiri šeimos nariai paprastai skatinami atskleisti savo neišreikštus jausmus ir pasiekti naujus tarpasmeninio intymumo lygius su savo šeimos nariais.
Kad ši terapija veiktų, šeimos nariai turi išmokti bendrauti vieni su kitais ir gerbti vieni kitų unikalius poreikius. Šeimos nariai, kurie saugo paslaptis ir išlaiko fasadą likusiam pasauliui, dažnai jaučia, kad negali būti savimi, patys rinktis ar augti taip, kaip jiems labiausiai naudinga. Šeimos nariai paprastai skatinami ugdyti abipusę pagarbą ir sąžiningumą. Paprastai jų prašoma prisiimti didesnį asmeninį nepriklausomybės laipsnį, o kartu atlikti gyvybingus individualius vaidmenis, kurie gali padėti šeimai sklandžiau veikti, su mažiau konfliktų ir didesnio narių pasitenkinimo.
Terapeutai dažnai pasiekia šiuos tikslus stimuliuodami emociškai įkrautas situacijas terapijos metu. Kai šeimos nariai išreiškia savo užblokuotus jausmus, terapeutai dažnai gali padėti visai šeimai sukurti abipusės pagarbos, savarankiškumo ir bendradarbiavimo aplinką. Terapeutai paprastai mano, kad šis darbas yra subjektyvus, todėl šeimos nariams paprastai leidžiama išlaikyti savo požiūrį, jiems nesakoma, kad kai kurie klysta, o kiti teisūs.
Šio tipo šeimos terapijai paprastai reikia visapusiško kiekvieno grupės nario dalyvavimo, o kai kurios šeimos negauna naudos dėl nebendradarbiavimo problemų. Šeimos paprastai jau turi būti gana stabilios, kad gautų naudos iš tokio gydymo. Šio tipo šeimos terapija paprastai siekia pagerinti šeimos narių psichinę ir emocinę gerovę, o ne pertvarkyti pačią šeimą.