Paveldėjimo teisės – tai įstatymai, nurodantys, kas gali pretenduoti į mirusio asmens turtą. Jurisdikcijos turi skirtingus reglamentų rinkinius, susijusius su smulkesniais klausimais, tačiau visos turi tam tikrų panašumų. Daugeliu atvejų asmenų teises reikalauti turto ir turto po mirties diktuoja testamentas arba mirusiojo šeimos santykiai. Sutuoktinių, buvusių sutuoktinių, biologinių vaikų ir įvaikių teisės gali būti skirtingos, susijusios su reikalavimu į turto dalį.
Testamento sudarymas paprastai yra lengviausias būdas užtikrinti, kad visas turtas po mirties būtų tinkamai paskirstytas. Šis paprastas dokumentas leidžia asmeniui tiksliai nustatyti, koks turtas, pinigai ir kitas turtas atitenka konkretiems asmenims mirus. Pagal paveldėjimo įstatymus asmuo gali ginčyti testamentą teisme, jei mano, kad testamentas nebuvo tikslus turto paskirstymas. Jei miręs asmuo neturi testamento, kuris vadinamas mirštančiu „įstatymu“, turtas paprastai paskirstomas pagal jurisdikcijos įstatymus.
Sutuoktiniui paprastai suteikiama didžioji dalis palikto turto pagal daugumą paveldėjimo teisių. Pavyzdžiui, JAV yra dviejų tipų sutuoktinių paveldėjimo teisės: Bendrijos nuosavybė ir ne bendruomenės nuosavybė. Bendrosios nuosavybės valstybėje sutuoktinis automatiškai turi teisę į pusę to, ką uždirbo per tą santuoką. Bendruomenei nepriklausančioje nuosavybėje nėra garantijos, kiek galima reikalauti, bet paprastai tai sudaro nuo trečdalio iki pusės mirusiojo turto, tačiau kai kurios valstybės nustato sumą santuokos trukme. Be to, daugeliu atvejų, jei testamente nenurodyta kitaip, pasibaigus skyryboms buvę sutuoktiniai praranda bet kokias paveldėjimo teises.
Vaikai, pretenduojantys į paveldėjimo teises, turi susidoroti su kiek dviprasmiškesnėmis taisyklėmis. Paprastai vaikai negali turėti reikalavimo ir paveldėjimo mirusiojo turto, nebent tai būtų nurodyta testamente. Yra šios taisyklės išimčių, pavyzdžiui, jei vaikas gimė po to, kai iš pradžių buvo surašytas testamentas. Šiuo atveju, vadinamu atsitiktiniu palikimu, vaikui suteikiama lygiavertė dalis kitiems broliams ir seserims, nors testamente to nenumatyta.
Įvaikinti vaikai užima sudėtingą paveldėjimo sritį, nes turi ir biologinius, ir teisėtus tėvus. Beveik visais atvejais įvaikintam vaikui suteikiamos tokios pat teisės, kaip ir biologiškai gimus šeimoje. Santykiai tarp gimusių tėvų ir vaiko yra ta vieta, kur problema tampa sudėtingesnė. Paprastai, kai tik įvaikinamas, bet kokie teisiniai ryšiai tarp gimusių tėvų ir vaiko nutrūksta. Pavyzdžiui, kai kuriose jurisdikcijose biologiniai tėvai iš tikrųjų gali reikalauti palikimo, jei vaikas miršta anksčiau už juos.