Pažinimo procesai, paprastai vadinami pažinimu, yra daugybė procesų, kurie kartu veikia formuojant mintį. Pažinimas padeda mums įgyti informacijos ir padaryti sąmoningas bei nesąmoningas išvadas apie mus supantį pasaulį. Šiame sudėtingame procese mūsų penki įprasti pojūčiai naudojami kaip informacijos rinkimo priemonė.
Konkretus pažinimo apibrėžimas yra šiek tiek neaiškus, dėl jo tikslios reikšmės vyksta daug tarpdisciplininių diskusijų. Lotyniška pažinimo šaknis yra „cognoscene“, kuri reiškia „suvokti“, „atpažinti“ ir „žinoti“. Kognityviniai procesai gali būti apibrėžiami kaip apimantys visą informacijos apdorojimą net pasąmonės lygmeniu arba kaip griežtai gebėjimą mąstyti ir mąstyti, o tai yra tik žmogaus sąmoningas įvykis. Daugelis antropologų ir kitų įvairių disciplinų mokslininkų gebėjimą sąmoningai apdoroti informaciją laiko pagrindine žmogaus savybe.
Norint suprasti pažinimo procesų sudėtingumą, būtina turėti platų supratimą apie tai, kaip žmonės apskritai žiūri į pasaulį. Visais momentais mus supa gausybė informacijos, leidžiančios priimti sprendimus dėl aplinkos. Šie sprendimai gali būti nereikšmingi, pavyzdžiui, kokios spalvos marškinius vilkėti, arba gelbėti gyvybę, pavyzdžiui, ką daryti kritinėje situacijoje. Pažinimo dėka pasiekiama informacija gaunama per pojūčius ir paverčiama išvadomis ar veiksmais.
Kai kurie specifiniai pažinimo procesai gali būti atmintis, asociacija, kalba ir dėmesys. Kiti susiję pažinimo procesai yra sąvokų formavimas, modelio atpažinimas, vaizdiniai ir problemų sprendimas. Svarbu suvokti, kad šie procesai iš esmės sutampa ir dažnai kompleksiškai veikia kartu, kad būtų galima suformuluoti bet kokias išvadas apie išorinį ir vidinį pasaulį.
Nors šie pažinimo procesai yra universalūs, tačiau yra specifinių skirtumų, kurie nėra iki galo suprantami. Šie skirtumai yra varomoji jėga tarp sprendimų priėmimo ir perspektyvos. Yra daug mąstymo mokyklų, susijusių su pažinimo skirtumų kilme. Kai kurie teigia, kad yra genetinis polinkis, kuris lemia asmenybės skirtumus, o kiti mano, kad šiuos bruožus labiau lemia patirtis, o dauguma sutinka su nuostata, kad gamtos ir auklėjimo derinys daro mus tokiais, kokie esame.
Jei du identiški dvyniai buvo auginami tame pačiame namų ūkyje, tikėtina, kad jie gali būti panašūs daugeliu atžvilgių, tačiau vis tiek skiriasi savo charakteriu. Jie yra genetiškai identiški, tačiau vis dar turi skirtingus pažinimo procesus, kurie formuoja būdą, kaip jie suvokia pasaulį. Tai pavyzdys, kaip jų patirtis ar auklėjimas paskatino juos skirtis. Priešingai, jei šie du dvyniai buvo atskirti gimdami ir užaugo skirtingose aplinkose, jie vis tiek gali turėti tam tikrų asmenybės panašumų, o tai rodo genetinį asmenybės polinkį.