Penkios Tibeto apeigos yra senovės jogos pratimų rutina. Ankstyviausias žinomas jų leidinys buvo „The Eye of Revelation“, kurį 1939 m. išleido Peteris Kelderis. Skirtingai nuo Indijos vykdomų jogos praktikų, penkios Tibeto apeigos reikalauja, kad dalyvis būtų nuolatiniame valstybės judėjime. Buvo išreikštos tam tikros abejonės dėl apeigų pagrįstumo, nes jokie tibetiečiai nepatvirtino jų autentiškumo.
Kelderio knygelė – tai pasakojimas apie pokalbį su anoniminiu keliautoju, tariamai išėjusiu į pensiją Didžiosios Britanijos armijos pulkininku. Neapibrėžtu laiku XX a. pradžioje pulkininkas Bradfordas, slapyvardį, kurį šiam anoniminiam keliautojui suteikė P. Kelderis, išėjęs į pensiją išvyko į Tibetą ieškodamas pasakiško lamazerio, kuriame, kaip jis girdėjo, yra jaunystės fontanas. Kelderis teigė, kad Bradfordas rado šį lamaseriją, kur jam buvo išmokytos penkios apeigos, kurios turėjo suteikti dalyviui stiprybės ir vyriškumo, kartu su šeštuoju apeiga, apimančia kvėpavimo pratimą.
Penkių Tibeto apeigų sąveika su kūnu buvo paaiškinta Bradfordui, o vėliau ir Kelderiui, kaip būdas išlaikyti tinkamą septynių sūkurių judėjimą žmogaus kūne. Kelderio knygelėje jie vadinami psichiniais sūkuriais ir, remiantis tibetiečių įsitikinimais, jie yra septyniuose gyvybiškai svarbiuose žmogaus kūno taškuose. Apeigos turi galią sugrąžinti sūkurius į pradinę būseną ir greitį, priešindamos lėtėjimo tendencijai, kuri, kaip teigiama knygelėje, lydi senatvę.
Pirmosios apeigos reikalauja, kad dalyvis suktųsi ratu pagal laikrodžio rodyklę, stovėdamas rankomis lygiagrečiai žemei. Antrasis atliekamas gulint. Praktikuojantis, laikydamas rankas arti šonų, pakelia kojas, kol jos bus statmenos grindims. Atliekant šį pratimą keliai turi likti nesulenkti. Trumpam palaikius tiesias ir pakabintas kojas, jos vėl švelniai nuleidžiamos ir procesas kartojamas po nedidelio atsipalaidavimo langelio.
Per visą trečiąją apeigą rankos prispaudžiamos prie praktikuojančiojo šonų, o jis lieka klūpančioje padėtyje, pėdas pakištas po kūnu. Pirmoje apeigos pusėje praktikantas turi pasilenkti ties juosmeniu ir kiek gali pasilenkti į priekį, stengdamasis išlaikyti smakrą prispaustą prie krūtinės. Per antrąją pusę praktikantas atsilošia atgal, kiek įmanoma pasilenkdamas ties juosmeniu. Atlikus abi pratimo puses, liemuo grąžinamas į vertikalią padėtį. Pratimas vėl prasideda po poilsio.
Ketvirtoji apeiga prasideda sėdint abiem rankomis ant grindų į abi puses, o kojos ištiestos tiesiai. Kelių užpakalinė dalis taip pat turi liestis su grindimis. Liemuo pakeltas aukštyn, kol kojos, nuo pėdų iki kelių, taip pat rankos yra beveik statmenos žemei, todėl kūnas yra lygiagretus grindims. Galva pakabinama atgal, kiek galima, ir tokia padėtis išlaikoma keletą minučių, kol kūnas atsipalaiduoja ir leidžia atsipalaiduoti.
Atliekant paskutinę iš penkių Tibeto apeigų, kūnas statomas į atsispaudimo padėtį, o rankos ir kojos yra 2 pėdų (60 cm) atstumu viena nuo kitos. Liemuo ir sėdmenys pakelti ir laikomi gerokai aukščiau pečių, o galva pakabinta žemai prie krūtinės. Po šio judesio kūnui leidžiama nusvirti, o jis lieka pakeltas nuo žemės ir pakelta galva.