Perdavimo teisė yra įstatymų, susijusių su nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimu, dar vadinama perdavimu, visuma. Nekilnojamasis turtas, taip pat vadinamas nekilnojamuoju turtu, nekilnojamuoju turtu arba nekilnojamuoju turtu, reiškia žemę ir bet kokias nuolatines konstrukcijas arba žmonių patobulinimus joje. Jis reglamentuoja tokius klausimus kaip teisiniai reikalavimai dėl turto perleidimo, žemės pardavimo sutartys ir teisinis ginčų dėl perdavimo ginčų sprendimas. Perdavimo teisės specifika priklauso nuo jurisdikcijos, kurioje vyksta perdavimas.
Pardavėjas privalo įrodyti, kad jis yra teisėtas žemės savininkas. Dauguma jurisdikcijų tvarko žemės savininkų registrą, kuriame įrašoma, kas turi nuosavybės teisę į žemės sklypą. Pardavėjas taip pat turi iš anksto informuoti pirkėją apie bet kokius nuosavybės teisės apribojimus, vadinamus suvaržymais. Suvaržymai apima tokius dalykus kaip hipoteka, turto areštas ir servitutai. Perdavimo procesą paprastai atlieka pirkėjo ir pardavėjo advokatai, nors Jungtinėje Karalystėje ir kai kuriose Sandraugos šalyse tai taip pat gali atlikti nuosavybės teisės specialistas, vadinamas licencijuotu konvejeriu.
Perdavimo įstatyme paprastai pripažįstamas dviejų tipų nuosavybės teisių perleidimas sandorio metu – nuosavybės teisės ir teisinės nuosavybės teisės. Teisinė nuosavybės teisė paprastai perduodama pirkėjui po to, kai buvo sudarytas susitarimas, o teisinė nuosavybės teisė neperduodama tol, kol nebaigtas perdavimas, nors konkretus momentas, kada nuosavybės teisė perduodama, priklauso nuo jurisdikcijos. Kai nuosavybės teisė perduodama pirkėjui, jis turi teisinę teisę reikalauti nuosavybės teisės, kai pardavėjui sumokama sutartimi nustatyta kaina. Bet koks turto vertės padidėjimas po nuosavybės teisės perleidimo, pvz., žemės kainų padidėjimas ar gamtos išteklių atradimas, tenka pirkėjui.
Jei pardavėjas vėliau atsisako perleisti nuosavybės teisę, pirkėjas gali jį iškelti į teismą ir teisiškai priversti tai padaryti. Dėl to teisės perdavimas yra šiek tiek neįprastas jurisdikcijose, pagrįstose Didžiosios Britanijos bendrąja teise, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje. Pagal bendrąją teisę daugumos sutarties pažeidimų patyrusiai šaliai leidžiama tik pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o ne dėl konkretaus įvykdymo – teismo įsakymu reikalaujama, kad sutarties nutraukėjas įvykdytų pradinės sutarties sąlygas. Susitarimai parduoti žemę yra pagrindinė išimtis bendrosios teisės jurisdikcijose ir dažnai vienintelė sutarčių teisės sritis, kurioje įprastai reikalaujama atlikti konkrečius veiksmus. Civilinės teisės jurisdikcijose, tokiose kaip kontinentinės Europos šalys ir dauguma Lotynų Amerikos, konkretus vykdymas yra daug dažniau naudojama teisinė priemonė, todėl žemės pardavimo sutartys šiuo atžvilgiu nėra neįprastos.