Perforuotas divertikulitas yra labai rimta virškinimo trakto būklė, kai žarnyno sienelės yra perforuotos. Tai gali sukelti peritonitą – pilvaplėvės ertmės uždegimą, kuris gali būti mirtinas, jei jis negydomas. Pacientams, sergantiems perforuotu divertikulitu, paprastai reikia skubios operacijos.
Ši būklė prasideda nuo divertikuliozės, kai iš žarnyno sienelių pradeda išsikišti maži maišeliai. Paprastai tai yra dėl amžiaus, o daugelis žmonių turi divertikulų to nežinodami. Jei maišeliai užsidega ir užsikrečia, būklė tampa žinoma kaip divertikulitas ir pasireiškia tokiais simptomais kaip pilvo skausmas, jautrumas ir pykinimas. Šiuo metu yra pavojus, kad užkrėstas divertikulas gali plyšti ir sukelti perforuotą divertikulitą.
Pacientams, sergantiems perforuotu divertikulitu, vienas ar keli maišeliai atsidaro ir į pilvą pradeda tekėti pūliai ir kitos medžiagos. Šios medžiagos gali sukelti uždegimą ir galiausiai infekciją. Paprastai pacientas jaučia stiprų skausmą ir jautrumą. Jei būklė negydoma, gali pakilti karščiavimas ir pakisti sąmonė.
Chirurginis perforacijų gydymas apima paciento atidarymą, kad būtų išvalytas pilvas ir pašalinta pažeista žarnyno vieta. Perforuotą vietą galima iškirpti ir du galus susiūti anastomoze. Chirurgas procedūros metu taip pat gali patikrinti, ar kitose žarnyno vietose nėra uždegimo ir infekcijos požymių. Po operacijos pacientas turės laikytis specialių priežiūros nurodymų, nes žarnynas gyja.
Nustačius divertikulitą, svarbu jį gydyti ir stebėti, ar pacientui neatsiranda pakitimų. Šios prevencinės pastangos gali padėti sumažinti riziką, kad divertikulas pradės perforuoti ir sukelti komplikacijų pacientui. Pacientai, kurie žino, kad jiems yra buvęs divertikulitas, turėtų apie tai įspėti gydytojus, kai kreipiasi dėl virškinimo trakto negalavimų, nes ši informacija gali būti svarbi gydytojui rengiant paciento gydymo planą.
Chirurgija taip pat yra skirta divertikulitui gydyti, kol jis netampa perforuotu divertikulitu ir nepatenka į skubią medicinos pagalbą. Chirurgas gali aptarti šią galimybę su pacientu, jei pacientas yra geras kandidatas, o pacientai gali norėti apsvarstyti šį gydymo metodą, nes planinės operacijos paprastai yra mažiau pavojingos nei skubios operacijos. Pasirinkus atlikti chirurginę procedūrą, suteikiama daugiau laiko planuoti, ištirti, ar pacientui nėra pavojų sveikatai, ir kontroliuoti operacijos laiką.