Peroracija yra specifinė retorikos ar pranešimų kategorija, kurią daugelis apibūdina kaip kalbos ar rašto pabaigą arba pabaigą. Toks bendravimas dažnai veikia kaip apibendrinanti to, kas buvo pasakyta ar parašyta anksčiau. Nors peroracija yra naudinga kai kuriose komunikacijos rūšyse, ji yra mažiau akivaizdi neformaliame bendraujant, kuris dažnai baigiasi staiga arba spontaniškai.
Paprastai peroracija yra ta vieta, kur kalbėtojas ar rašytojas apibendrina idėjas, į kurias jis sutelkė dėmesį per savo pristatymą. Tai gali apimti kai kurių ilgesnių ar sudėtingesnių monologo dalių paaiškinimą arba kitokį glaustą argumentų, duomenų taškų ar kitų idėjų, kurias kalbėtojas ar rašytojas bando perduoti, sąrašą. Daugeliu atvejų peroracija veikia kaip įtikinamas komunikacijos elementas, kai kalbėtojas ar rašytojas papildomai bando veiksmingai pasiekti auditoriją.
Šiuolaikinėse angliškai kalbančiose visuomenėse išsiskiria vienas puikus peroracijos pavyzdys. Šis reiškinys vadinamas baigiamuoju pareiškimu ir yra įprastas teismo salėse ir kitose teisinėse vietose. Advokatai naudojosi šia konvencija šimtmečius, ir tai yra svarbi jų teisinių argumentų pristatymo dalis.
Teisiniuose baigiamuosiuose pareiškimuose ir kitokiuose posakiuose gali būti naudojamos tam tikros retorinės priemonės arba strategijos. Vienas iš jų dažnai vadinamas paralelizmu. Taikant tokią retorinę strategiją, kalbėtojas išdėsto ankstesnes idėjas, naudodamas kelias nuoseklias frazes, kurios viena kitą papildo ilgiu, stiliumi ar žodžio pasirinkimu. Šis metodas gali padėti padaryti peroraciją veiksmingesnę siekiant pasiekti auditoriją.
Kitos peroracijos strategijos gali apimti sąrašą, kai kalbėtojas ar rašytojas bando išvardyti ankstesnes idėjas beveik techniniu būdu. Paprastai tai neapima faktinio skaičių deklamavimo, bet gali apimti papildomą kūno kalbą, pvz., žymėjimą arba elementų surašymą skaičiuojant ant pirštų. Arba kalbėtojas gali pateikti vieną emocinį kreipimąsi, sukurtą konkrečiam įtikinamam rezultatui, naudodamas galingą kalbą, kad sužadintų etosą, arba kartu kreipdamasis į protą ir problemas, kurios, jo nuomone, atsilieps auditorijai. Pavyzdžiui, daugelio šalių politikai į kampanijos kalbų pabaigą įtrauks peroracijas, kuriose dažnai bus nuorodų į konkrečias „karštojo mygtuko“ problemas, kalbama apie unikalų santykį su rinkėjų apygarda ar kitus panašius raginimus.