Persekiojimo kliedesiai yra būdingi tam tikros paranoidinės psichozės simptomai. Psichologai jas apibūdina kaip nepagrįstas baimes, įsitikinimus ar haliucinacijas, kad kiti žmonės siekia pakenkti asmeniui. Dauguma žmonių, patiriančių tokius kliedesius, vis dar gali normaliai veikti savo kasdieniame gyvenime, nors gali nuolat jausti nerimą ir irzlumą. Kliedesinius sutrikimus paprastai galima valdyti derinant vaistus ir konsultuojant, nors gali būti labai sunku įtikinti asmenį, turintį persekiojimo kliedesių, priimti kitų pagalbą.
Kai kurie žmonės kliedesius patiria kartu su kitais psichikos sutrikimais, tokiais kaip šizofrenija, nors dauguma žmonių, turinčių persekiojimo minčių, yra sveiki. Asmuo gali jausti, kad jį nuolat stebi arba seka kiti, norintys padaryti jam žalos. Sergantysis gali manyti, kad bendradarbiai rengia sąmokslą prieš jį ar ją arba kad vyriausybės šnipai nuolat stebi. Kliedesiai gali apimti baimę apsinuodyti restoranuose arba būti užpultam nepažįstamų žmonių išėjus pasivaikščioti ar važiuoti automobiliu.
Asmuo, turintis persekiojimo kliedesių, dažnai sukuria ištisas įsitikinimų sistemas arba psichines konstrukcijas, kad pateisintų savo baimes. Paranojiško žmogaus galvoje įsitikinimai racionalizuojami tiek, kad jis yra visiškai įsitikinęs, kad grėsmės yra tikros ir neišvengiamos. Labai dažnai kliedesiniai žmonės dažnai skambina į policiją ir iškelia civilinius ieškinius prieš kitus, nors iš tikrųjų nėra priekabiaujami ir neskriaudžiami.
Gydytojai ir psichologai nėra tikri dėl tikslių persekiojimo kliedesių priežasčių. Tyrimai rodo, kad genetika vaidina svarbų vaidmenį vystant kliedesinius sutrikimus, nes daugelis žmonių turi šeimos psichikos ligų istoriją. Šie kliedesiai taip pat gali būti susiję su tais pačiais cheminiais smegenų disbalansais, kurie sukelia depresiją ir šizofreniją. Galiausiai, kai kurie psichologai mano, kad per didelis stresas gali sukelti persekiojimo kliedesius.
Gydytojai gali diagnozuoti kliedesinius sutrikimus, užduodami klausimus apie simptomus ir atlikdami smegenų vaizdo testus, kad patikrintų, ar nėra sutrikimų. Nustačius diagnozę, pacientui paprastai skiriami antipsichoziniai vaistai ir planuojama reguliariai lankytis susitikimuose su psichologu ar psichiatru. Psichoterapija gali būti labai veiksminga, jei pacientas nori būti atviras ir nuoširdus su savo psichologu. Artimųjų parama ir nuraminimas taip pat yra svarbūs, siekiant padėti asmeniui jaustis patogiai ir pradėti kurti pasitikėjimą.