Kartais vadinama pirkimo arba pirkimo sutartimi, pirkimo-pardavimo sutartis iš esmės yra dokumentas, kuriame detalizuojamos su prekių ar paslaugų pardavimu ir pirkimu susijusios sąlygos. Vienas iš jų yra įrodymas, kad pirkėjas ir pardavėjas sutaria dėl sandorio sąlygų. Daugeliu atvejų susitarimas laikomas įpareigojančia sutartimi, o kitais – kaip pažadas pirkti, o ne kaip tikras pirkėjo įsipareigojimas.
Į standartinę pirkimo-pardavimo sutartį įtraukta pagrindinė informacija, reikalinga norint pereiti prie galutinio pirkimo. Tai apima tiek pirkėjo, tiek pardavėjo vardus ir pavardes bei kiekvieno kontaktinę informaciją. Į dokumento turinį įtrauktos sąlygos, susijusios su pardavimu, įskaitant pirkimo kainą, pristatymo sąlygas ir visas sąlygas, kurias gali remtis bet kuri šalis, kad sustabdytų pirkimą. Tekste taip pat bus daugiau ar mažiau išsamus prekių ar paslaugų, kurias pardavėjas teiks pirkėjui, aprašymas. Kiti elementai yra įtraukti į turinį, remiantis vietos jurisdikcijų nustatytais reikalavimais.
Ne visos įmonės naudojasi tokio tipo dokumentais, tačiau yra pavyzdžių daugelyje skirtingų pramonės šakų. Telekomunikacijų tarnybos dažnai jomis naudojasi sudarant verslo susitarimą su nauju klientu ir dažnai yra nekilnojamojo turto sutarties dalis. Net kai kurių pasaulio šalių komunalinių paslaugų teikėjai juos reguliariai naudoja pirkdami.
Prieš pasirašant bet kokį pardavimo dokumento susitarimą, abiem šalims vertėtų suprasti, kaip dokumentas yra suvokiamas vietinėje jurisdikcijoje. Nors yra pasaulio sričių, kuriose viena laikoma tikrosios pardavimo sutarties pirmtaku, taip yra ne visada. Atsižvelgiant į vietines taisykles, sutartis gali būti visiškai įpareigojanti ir reikalauti, kad abi šalys visiškai laikytųsi dokumente nurodytų sąlygų. Tiksliai supratus, kaip dokumentas yra peržiūrimas vietinėje aplinkoje, bus lengviau pasirinkti veiksmų kryptį, jei atsirastų kokios nors sutarties tekste nenumatytos aplinkybės.