Pasakojimas pirmuoju asmeniu – tai vieno veikėjo pasakojama istorija apie paties veikėjo išgyvenimus. Šis literatūrinis požiūris, aptinkamas tiek grožinėje, tiek kūrybinėje literatūroje, gali naudoti ir vienaskaitos, ir daugiskaitos įvardžius. Pasakotojas gali būti pagrindinis istorijos veikėjas, tačiau kai kurie pasakotojai pirmuoju asmeniu pasakoja istoriją iš stebėtojo perspektyvos. Dauguma pasakotojų pirmuoju asmeniu turi ribotą informaciją, nes jie gali žinoti tik dalį visų aplink juos vykstančių įvykių, o kai kurie yra tikslingai priversti atrodyti nepatikimi.
Pirmojo asmens pasakojimo pasakotojas remiasi įvardžių „aš“ ir „mes“ vartojimu. Šie du įvardžiai yra žinomi kaip pirmojo asmens įvardžiai. Trečiojo asmens pasakojimai apima pirmojo asmens įvardžius, bet tik dialogo metu – tekstą, esantį kabutėse. Pasakotojas pasakojime pirmuoju asmeniu nurodo save tiesiogiai, už dialogo ribų ir aprašomojoje teksto dalyje.
Pirmojo asmens požiūris naudojamas tiek grožinėje, tiek kūrybinėje literatūroje. Kai kuriems žanrams pirmasis asmuo netgi laikomas pageidaujama pasakojimo perspektyva. Pavyzdžiui, detektyvinė fantastika dažnai pasakojama pasakojimo pirmuoju asmeniu forma, kad skaitytojas kartu su pasakotoju galėtų išspręsti paslaptį. Gerai žinomas pavyzdys būtų sero Arthuro Conano Doyle’o „Šerloko Holmso“ serija, pasakojama iš daktaro Vatsono pirmojo asmens perspektyvos. Tačiau svarbu pažymėti, kad autorius ir jo pasakotojas pirmuoju asmeniu nėra ta pati asmenybė, o pasakotojo požiūriai ne visada atspindi rašytojo požiūrį.
Daugelis kūrybinės negrožinės literatūros rūšių taip pat puikiai tinka pasakojimams pirmuoju asmeniu. Kūrybinė literatūra iš esmės reiškia istorijas, kuriose aprašomi faktiškai tikslūs įvykiai. Atsiminimai yra kūrybinės negrožinės literatūros rūšis, kurioje aprašomas pasakotojo gyvenimo įvykis ar įvykiai. Kadangi šios istorijos tiesiogiai sukasi apie rašytojo gyvenimą, daugelis jų pasakojama kaip pasakojimai pirmuoju asmeniu. Skirtingai nei išgalvoto pasakojimo pirmuoju asmeniu pasakotojas, nefiktyvaus pasakojimo pirmuoju asmeniu pasakotojas dažniausiai yra vienas ir tas pats su rašytoju.
Kai kurie pasakotojai pirmuoju asmeniu yra istorijos veikėjai, kiti tik stebi istorijos įvykius. Kūrybinėje negrožinėje literatūroje pasakotojai pirmuoju asmeniu, aprašantys biografinį kažkieno gyvenimo įvykį, pasakoja tą istoriją iš pašalinio asmens perspektyvos. Grožinėje literatūroje stebintys pasakotojai pirmuoju asmeniu gali veikti siekdami pateikti objektyvesnį ir patikimesnį pasakojimą, nes istorijos įvykiai juos dažnai paveikia mažiau nei pagrindinį veikėją. Nickas Carraway’us, pasakotojas F. Scotto Fitzgeraldo filme „Didysis Getsbis“, yra nepilnametis veikėjas, galintis pateikti gana nešališką perspektyvą, nes jis turi mažai naudos ar prarasti tiksliai pasakodamas istorijos įvykius.
Tačiau kai pasakotojai pasakoja istoriją ir pasirenka save kaip pagrindinį veikėją, jie kartais atrodo nepatikimi. Edgaro Allano Poe „The Tell-Tale Heart“ yra pasakojimas pirmuoju asmeniu, kuriame pasakotojas, dvigubai pasirodęs pagrindiniu veikėju, įvykdė žmogžudystę. Kadangi jam būtų naudinga iškreipti istoriją, jo perspektyva iš esmės laikoma nepatikima. Tačiau tai nėra tas pats, kas pasakotojui pirmuoju asmeniu trūksta žinių tiksliai papasakoti istoriją. Nė vienas pasakotojas pirmuoju asmeniu negali turėti visažinių žinių apie istorijos įvykius, tačiau patikimas pasakotojas pateikia teisingą pasakojimą apie įvykius taip, kaip juos žino.