Pirmos eilės gydymas reiškia vaistus ar gydymo režimą, kurie naudojami pirmiausia, diagnozavus klinikinę būklę. Paprastai tai yra gydymas, kuris turi daugiausia duomenų apie jo veiksmingumą ir saugumą tos konkrečios būklės atveju. Dažniausiai pirmosios eilės gydymas apima vaistus, kurie buvo naudojami ilgą laiką, nes su jais sukaupta daug patirties tiek praktikoje, tiek atliekant klinikinius tyrimus.
Daugumoje šalių yra nacionalinė institucija, kuri prižiūri jų sveikatos sistemą, įskaitant standartizuotas gaires kiekvienai klinikinei būklei. Šias gaires paprastai parengia konkrečios kiekvienos specialybės valdybos arba organizacijos, kurioms vadovauja specialistų grupė. Pavyzdžiui, Amerikos kardiologijos koledžas (ACC) parengė miokardo infarkto gydymo gaires, kurios apima pirmosios eilės gydymą.
Nustatant pirmosios eilės gydymą bet kuriai klinikinei būklei ar ligai, specialistų grupė susirinks ir peržiūrės visus duomenis, susijusius su konkrečios būklės gydymu. Tai apims atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus, vaisto farmakologiją, farmakoekonomiką ir gydymo patirtį. Kai bus atsižvelgta į visus šiuos ir kitus veiksnius, bus sudarytas pirmos eilės gydymo protokolas, kurio veiksmingumas yra didžiausias.
Pirmos eilės gydymas apima ne tik vartojamų vaistų pasirinkimą, bet ir geriausias nemedikamentines priemones, tokias kaip fizioterapija ar psichoterapija. Daugumos pacientų pirmaeilis gydymas turėtų sukelti ligos išnykimą. Tačiau nedaugeliu atvejų tai gali neveikti ir tokiais atvejais gali prireikti antros ir trečios eilės gydymo.
Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, gydant žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV), pirmos eilės gydymas pakeičiamas antros eilės gydymu, jei pacientui nepavyksta gydyti pirmos eilės. Pirmos eilės nesėkmė reiškia tai, kad virusas tapo atsparus kai kuriems arba visiems gydymo režimo vaistams. ŽIV paprastai gydomas triguba terapija arba trimis skirtingais vaistais.
ŽIV nuolat dauginasi ir keičiasi ir gali sukelti mutacijas, dėl kurių jis tampa atsparus kai kuriems vaistams. Pacientams, vartojantiems antiretrovirusinį gydymą, reguliariai stebimas virusų kiekis, o jei jis didėja, nepaisant gero vaisto vartojimo, tai gali būti atsparumo požymis. Tokiais atvejais jie gali būti pakeisti į antros eilės gydymą, kuriame taip pat bus bent trys vaistai, dažniausiai skirtingų klasių, kurie bus aktyvūs prieš ŽIV ir sumažins virusų kiekį.