Žodis pirometras kilęs iš graikų kalbos žodžių pyros, reiškiančio „ugnis“, ir matuoklis, reiškiančio „matuoti“. Pirometras yra prietaisas, kuris nustato paviršiaus temperatūrą matuodamas spinduliuojamą šilumą. Jis paprastai naudojamas tais atvejais, kai matuojamo paviršiaus negalima liesti dėl to, kad jis juda, arba dėl to, kad tai padaryti būtų pavojinga. Įprasti variantai yra infraraudonųjų spindulių pirometras ir optinis pirometras.
Pirmąjį pirometrą išrado XVIII amžiaus anglų keramikas Josiah Wedgewood. Jis naudojo porceliano susitraukimą karštyje, kad būtų galima stebėti apytikslę temperatūrą Wedgewood krosnyse. Keramikos dirbinių deginimas ir temperatūros stebėjimas krosnyse šiandien tebėra vienas iš pagrindinių pirometrijos taikymo būdų. Šiuolaikinės krosnys paprastai naudoja infraraudonųjų spindulių pirometrus, taip pat žinomus kaip radiacijos pirometrai, norėdami stebėti jų temperatūrą.
Infraraudonųjų spindulių pirometrai naudoja infraraudonąją ir matomą šviesą, sklindančią iš objekto, kad šildytų termoporą – įrenginį, kuris sukuria elektros srovę, kuri maitina temperatūros matuoklį. Židinio nuotolis – taškas, kuriame įrankis turi mažiausią taško skaitymo dydį, ir matymo laukas – kampas, kuriuo veikia pirometro optika, yra labai svarbūs norint tinkamai valdyti infraraudonųjų spindulių pirometrą. Prietaisas nustato vidutinę temperatūrą regione, kurį jis matuoja, todėl jei matuojamas objektas neužpildys pirometro regėjimo lauko, įvyks matavimo klaida.
Norint atlikti tikslius matavimus, taip pat reikia teisingai įvertinti paviršiaus spinduliavimo koeficientą. Iš paviršiaus sklindanti infraraudonoji šviesa iš tikrųjų yra trijų veiksnių suma: atspindys – iš kitur sklindančios ir nuo matuojamo paviršiaus atsispindinčios spinduliuotės dalis; pralaidumas – iš už matuojamo objekto sklindančios ir pro jį praeinančios spinduliuotės dalis; spinduliuotė – infraraudonosios spinduliuotės dalis, kuri faktiškai skleidžiama iš išmatuoto paviršiaus. Šios trys reikšmės svyruoja nuo nulio iki vieneto, o kartu jos sudaro vieną. Infraraudonųjų spindulių pirometrai geriausiai veikia, jei spinduliavimo koeficientas yra artimas vienetui, ir juos labai sunku kalibruoti atspindintiems metalams ir skaidriems paviršiams, kurių spinduliavimo koeficientas yra 0.2 ar mažesnis.
Kita plačiai naudojama rūšis yra optinis pirometras. Pirmą kartą 1899 m. patentuotas Everett F. Morse, optinis pirometras teka srovę per siūlą, kuris yra prijungtas prie temperatūros matuoklio. Operatorius per okuliarą žiūri į kaitinimo siūlą ir matuojamą paviršių. Srovei per siūlą kintant, kinta ir siūlelio temperatūra. Kai kaitinimo siūlelio įkaitimas sutampa su paviršiaus įkaitimu, temperatūrą galima nuskaityti iš matuoklio. Daugumoje programų optiniai pirometrai buvo pakeisti infraraudonųjų spindulių pirometrais, kurie suteikia didesnį tikslumą platesniame temperatūrų diapazone, tačiau optiniai pirometrai ir toliau naudojami, ypač matuojant santykinai karštų ir mažų objektų, pvz., atkaitinimo volframo laidų, temperatūrą.