Pjovimas yra rimta savęs sužalojimo forma, kai persipjaunama iki kraujavimo. Ši prievartos savimi forma yra labiau paplitusi tarp moterų, o apie 1% JAV gyventojų tai praktikuoja. Yra daugybė paaiškinimų, kodėl žmonės žaloja save, ir žmonės dažnai mano, kad toks elgesys yra savižudiškas. Tiesą sakant, pjovimas dažnai nėra savižudiškas, bet gali atsitikti netyčia. Be to, pagrindinės sąlygos, kurios jį sukelia, gali paskatinti žmones ne tik kirpti, bet ir linkti į savižudybę.
Pjovantys žmonės dažnai kenčia nuo didelių emocinių traumų, pavyzdžiui, dėl buvusio ar esamo smurto prieš vaikus, arba nuo psichikos ligų, tokių kaip bipolinis sutrikimas, didžioji depresija ar didelis nerimo sutrikimas. Kai kurie žmonės, turintys obsesinį kompulsinį sutrikimą (OKS), taip pat praktikuoja ritualinį pjovimą. Šizofrenija sergantys žmonės gali prarasti pasikeitusios realybės jausmą arba dėl didybės kliedesių, kurie verčia juos jaustis neatsparūs žalai. Valgymo sutrikimų turintys asmenys taip pat gali praktikuoti tokį elgesį, jei kenčia nuo kūno dismorfinio sutrikimo.
Ne visi, kenčiantys nuo minėtų sutrikimų, nusipjauna, tačiau šie rizikos veiksniai labiau linkę tai padaryti. Yra daugybė paaiškinimų, kodėl žmonės pjauna, o tai gali būti taikoma kiekvienam asmeniui arba ne. Vienas iš paaiškinimų yra tai, kad kai kurie žmonės, kurie yra nerimaujantys, pikti ar prislėgti, dėl tokio elgesio gali gauti klaidingą serotonino padidėjimą. Kaip ir anoreksikė, kuri kontroliuoja savo aplinką, kontroliuodamas maisto suvartojimą, pjovimas sukuria skausmo kontrolės iliuziją.
Kiti jį naudoja kaip priemonę išreikšti vidinius skausmo jausmus, kurių negali arba bijo išsakyti. Kraujo tekėjimo matymas paprastai teikia pasitenkinimą akimirksniu, nes tai yra fizinė emocinio skausmo išraiška. Kai kurie asmenys nusipjauna, nes nuklydę į būsenas, kuriose jaučiasi atsiriboję, fizinis skausmas grąžina juos į „realų pasaulį“.
Tie, kurie naudojasi pjaustymu, dažnai jaučiasi kaltę dėl savo elgesio, dažnai praėjus kelioms minutėms po pjovimo. Vis dėlto kažkas tokio elgesio suteikia emociškai pasitenkinimą ir laikinai sumažina emocinį skausmą. Tokiu būdu kirpimas tampa priklausomybę sukeliančiu elgesiu. Nors tai pavojinga, potencialiai pavojinga gyvybei ir pavojinga sveikatai, ji vis tiek praktikuojama, nes žmogus nuo tokio elgesio akimirksniu palengvėja.
Žmogaus įpjovimas gali reikšti psichikos ligą arba rimtą emocinę sumaištį, kurią reikia gydyti. Paprastai tokį elgesį reguliariai praktikuojantis asmuo negali sustoti be apmokytų specialistų pagalbos. Priklausomai nuo pagrindinės būklės, žmonėms gali prireikti vaistų, skirtų didžiulei depresijos, nerimo, bipolinio sutrikimo ar kitoms psichinėms ligoms gydyti. Be to, jiems gali prireikti gydymo, kad būtų išspręsta sunki trauma praeityje. Dauguma žmonių gali sustoti derindami gydymą ir vaistus.
Kai kuriais atvejais vaikai gali pradėti kirpti dar nesulaukę paauglystės. Svarbu į tokį elgesį žiūrėti labai rimtai, tačiau taip pat svarbu nekaltinti vaiko dėl prievartos. Iš pradžių vaiko kaltinimas gali padidinti jo elgesį.
Pirmas žingsnis – įsikišti ir gauti terapinę pagalbą vaikui. Psichiatrai, psichologai, terapeutai ir licencijuoti klinikiniai socialiniai darbuotojai, turintys patirties savęs žalojimo srityje, yra geriausia vieta pradėti. Taip pat galite pasikalbėti su vaiko pediatru arba gydytoju, kad gautumėte rekomendacijų dėl psichikos sveikatos specialistų, turinčių patirties šiuo klausimu.
Priklausomai nuo to, kiek asmuo pjauna, kai kuriems naudinga hospitalizacija, kur elgesį galima kontroliuoti. Tačiau galiausiai žmogui reikia padėti tokiais būdais, kurie įtikintų, kad jiems nebereikia kirpti stiprių emocijų valdymui ar išreikšti. Kaip ir visų formų savęs žalojimo atveju, elgesį turi pakeisti kažkas teigiamo, kad jis būtų pašalintas. Tam gali prireikti laiko ir darbo, tačiau daugelis besigydančių gali sustoti, išmokti reikšti savo emocijas prasmingesniais ir mažiau destruktyviais būdais ir išsivaduoja nuo kaltės, kurią sukelia nuolatinis kirpimas.