Planinė ekonomika – tai tokia ekonominė sistema, kurioje ekonominius sprendimus, susijusius su išteklių paskirstymu, gamyba, investicijomis ir kainodara, kontroliuoja vyriausybė ar kita autoritetinga institucija. XX amžiuje buvo populiaru manyti, kad centralizuotai planuota ekonomika atliks geresnį darbą nei neplanuota ekonomika, tenkindama žmonių poreikius, nepavaldi tų poreikių laisvosios rinkos ekonomikos neapibrėžtumui ir verslo ciklams. Planinei ekonomikai būdinga vyriausybės gamybos priemonių kontrolė, net jei faktinė nuosavybė yra privati. Priešingai, komandinėje ekonomikoje, labiau prievartinėje planinės ekonomikos rūšyje, gamybos priemonės beveik išimtinai priklauso valstybei.
Ekonomikos planavime būtinus sprendimus demokratinėje valstybėje sunku pasiekti dėl daugybės konkuruojančių interesų. Todėl dauguma planinės ekonomikos egzistavo tik ten, kur valdymo forma yra oligarchija arba diktatūra, pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje, o Indijoje iki 1991 m. Kinija, kita didelė diktatūra, valdė komandinę ekonomiką iki 1978 m. ji pradėjo leisti privačią nuosavybę mažoms įmonėms, turinčioms tam tikrą savarankiškumą priimant sprendimus.
Planinės ekonomikos turi keletą privalumų, tarp kurių svarbiausias yra valstybės gebėjimas primesti stabilumą kartais nepastoviose laisvosiose rinkose. Tokioje ekonomikoje gamybos koncernai atleidžiami nuo spaudimo užsidirbti pajamų ir pelno tęsti savo veiklą. Todėl jie gali išlaikyti savo darbo jėgą ir sudaryti rinką žaliavoms, kurias sunaudoja savo gamyboje.
Kitas centralizuotai planinės ekonomikos privalumas – galimybė užtikrinti „socialinių gėrybių“ – prekių ir paslaugų, kurios laikomos būtinomis, net jei ne itin pelningos, gamybą. Tai gali būti mažas pajamas gaunantis būstas ir „retieji“ vaistai. Centrinio planavimo šalininkai teigia, kad laisvos rinkos ekonomikoje tokioms prekėms būtų teikiama pirmenybė tol, kol jos negalėtų gauti didesnio pelno, dažniausiai vartotojo sąskaita.
Planinė ekonomika yra atspari rinkos jėgoms ir verslo ciklams, todėl lengviau pasiekti pagrindinius tikslus. Pavyzdžiui, nepakankamai išsivysčiusioms valstybėms gali prireikti investicijų į modernizavimą ir industrializaciją, kurios nebūtų tvarios laisvosios rinkos ekonomikoje.
Planinės nacionalinės ekonomikos trūkumų yra daug. Visko suplanuoti beveik neįmanoma, todėl kai kas nors sugenda, į ką nebuvo atsižvelgta, ima trikti visa sistema. Istoriškai planinė ekonomika neefektyviai atsižvelgia į mašinų ar įrangos gedimus, todėl paprastai joms būdingas nuolatinis atsarginių dalių trūkumas. Planuojama ekonomika netinkamai susitvarko su detalėmis.
Kitas didelis planinės ekonomikos trūkumas yra planuotojų nesugebėjimas numatyti vartotojų elgsenos. Ekonominis planavimas vykdomas siekiant kai kurių makroekonominių ar socialinių tikslų, tačiau jis negali garantuoti, kad vartotojai reaguos taip, kaip tikimasi. Iš esmės ne visi vartotojai visiškai įsipareigojo siekti vyriausybės tikslų ir uždavinių.
Nors planinė ekonomika, bent jau teoriškai, yra nelaidi verslo ciklams ir laisvosios rinkos spaudimui, jos nebuvo labai sėkmingos skatinant ilgalaikį ekonomikos augimą ir vartotojų pasitenkinimą. Didžiosios tautos, kurios XX amžiuje taikė ekonominį planavimą, išsivystė į ekonomiką, kuri leidžia žymiai aktyviau dalyvauti priimant ekonominius sprendimus kitoms ekonomikos sudedamosioms dalims, išskyrus vyriausybę. Tos valstybės, kurios vis dar naudoja ekonominį planavimą, paprastai yra mažos ir sunkiai besiverčiančios.
Nors planinės ekonomikos nebuvo labai sėkmingos, nė viena valstybė neturi visiškai laisvos rinkos. Vietoj to, jie naudoja vyriausybės įtakos ekonomikai sistemą, kartais vadinamą orientaciniu planavimu arba mišrios ekonomikos sistema. Šioms sistemoms būdinga vyriausybės įtakos, mokesčių politikos, dotacijų ir subsidijų naudojimas siekiant paveikti ekonominius sprendimus, bet paprastai ne prievarta. Be to, visos vyriausybės taiko daugiau ar mažiau išsamią reglamentų sistemą, skirtą skirtingų rinkos komponentų elgsenai valdyti, net jei jos nekontroliuoja išteklių paskirstymo. Tai reiškia, kad vyriausybė gali nedikuoti automobilių gamybos ar kainų, bet ji diktuos saugos standartus.
Nors visos vyriausybės reguliariai bando daryti įtaką savo ekonomikai dėl įvairių priežasčių, šie bandymai buvo sėkmingiausi, kai galutinius pasirinkimus palieka atskiriems ekonomikos veikėjams. Plačiau suplanuotos ekonomikos, kurias primeta autoritarinių vyriausybių, kartais pasisekė trumpuoju laikotarpiu pasiekti ekonominį stabilumą, tačiau ilguoju laikotarpiu neįsivyravo.