Plaučių atitiktis, taip pat žinoma kaip plaučių atitiktis, yra plaučių gebėjimas ištempti ir plėstis. Jis apibrėžiamas pagal tūrio pokyčio ir slėgio pokyčio santykį. Tai svarbus kvėpavimo funkcijos matas, o nuoseklus atitikties lygio pokytis dažnai rodo ligos buvimą. Plaučių atitiktis yra didžiausia, kai plaučių tūris yra vidutinio lygio.
Iš esmės plaučių atitiktis yra plaučių audinio ir alveolių, mažų plaučių maišelių, kuriuose vyksta dujų mainai, gebėjimas išsiplėsti įkvėpus. Matuojamas dviejų tipų atitiktis: statinis ir dinaminis. Statinis atitikimas yra matavimas, kai plaučiai nejuda. Dinaminis atitikimas – tai plaučių matavimas judant, įkvėpimo ir iškvėpimo pabaigoje.
Jei žmogus pripildytų plaučius spaudimu, o paskui jų nejudintų, slėgis ilgainiui sumažėtų; tai yra statinio atitikties matavimas. Dinaminis atitikimas matuojamas padalijus potvynio tūrį, vidutinį oro tūrį per vieną kvėpavimo ciklą, iš skirtumo tarp slėgio plaučiuose esant visiškam įkvėpimui ir visiškam iškvėpimui. Statinis atitikimas visada yra didesnė reikšmė nei dinaminis.
Plaučių atitiktis gali parodyti, kai yra problemų su plaučiais. Sumažėjęs atitikimas gali rodyti tokią būklę kaip fibrozė, kuri yra audinių pertekliaus susidarymas, kuris slopina judėjimą. Padidėjęs atitikimas gali rodyti ligą, kai yra audinių degeneracija, dėl kurios plaučiai turi daugiau dirbti, kad išsiplėstų, pvz., emfizema. Sergant emfizema, audinių pažeidimas reiškia, kad lengviau įkvėpti, nes yra mažesnis pasipriešinimas, tačiau sunkiau iškvėpti.
Kitas svarbus komponentas, prisidedantis prie atitikimo, yra plaučių paviršinio aktyvumo medžiaga. Paviršinio aktyvumo medžiaga yra medžiaga, mažinanti paviršiaus įtampą, o plaučiuose yra plonas vandeningas skystis, dengiantis alveoles. Šis skystis turi labai didelį paviršiaus įtempimą ir be paviršinio aktyvumo medžiagos dėl paviršiaus įtempimo alveolės subyrėtų.
Yra atvejų, kai plaučių atitikties patologija atsiranda dėl problemų su paviršinio aktyvumo medžiaga. Vienas iš pavyzdžių yra kūdikių kvėpavimo distreso sindromas (IRDS), įgimtas defektas, dėl kurio trūksta paviršinio aktyvumo medžiagos. IRDS dažniausiai pastebimas neišnešiotiems kūdikiams, gimusiems nuo 26 iki 32 nėštumo savaitės ir sukelia plaučių bei širdies problemų, įskaitant susilpnėjusią plaučių funkciją. Dėl sumažėjusios paviršinio aktyvumo medžiagos šiems vaikams sunku kvėpuoti, tačiau laiku pagavus ši būklė pagydoma.