Plaučių eozinofilija yra sveikatos būklė, kai pacientas patiria plaučių uždegimą, dažnai dėl padidėjusio tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių, vadinamų eozinofilais, kiekio. Priklausomai nuo padidėjusio eozinofilų skaičiaus priežasties, jį galima apibūdinti kaip išorinį arba vidinį. Kartais paprastos plaučių eozinofilijos atvejis nesukelia rimtų simptomų ir netgi gali išnykti savaime be gydymo ar vaistų.
Padidėjęs eozinofilų kiekis dažnai rodo, kad organizmas kovoja su pašalinėmis medžiagomis, kurios sukėlė nepageidaujamą reakciją, pavyzdžiui, alergiją. Tada eozinofilai nukeliaus tiesiai į infekcijos vietą ir pašalins pašalines medžiagas gamindami toksinus. Tačiau sergant plaučių eozinofilija eozinofilų, taigi ir jų toksinų, yra tiek daug, kad plaučiams, kurie tampa uždegiminiai, daroma daugiau žalos nei naudos. Eozinofilija dažnai siejama su astma ir alerginiu rinitu.
Išorinę plaučių eozinofiliją sukelia išoriniai veiksniai, vienas iš kurių yra vaistai, kuriems pacientas nesąmoningai yra alergiškas, pavyzdžiui, antibiotikai ar skausmą malšinantys vaistai. Oru plintantis grybelis ir parazitai, tokie kaip apvaliosios kirmėlės ar ankilinės kirmėlės, taip pat yra dažnos priežastys. Esant vidinei plaučių eozinofilijai, pagrindinė priežastis dažnai nežinoma, tačiau ši būklė dažniausiai atsiranda dėl kitų ligų ar sutrikimų, tokių kaip krūties vėžys, limfoma ar reumatoidinis artritas, arba jų pasekmė.
Kai kurie dažni plaučių eozinofilijos simptomai yra švokštimas ar dusulys, sausas kosulys ir krūtinės skausmai, daugiausia dėl to, kad uždegę plaučiai sutraukia kvėpavimo takus ir apsunkina kvėpavimą. Taip pat gali padažnėti kvėpavimas ir atsirasti nuovargis. Jei būklę sukelia alerginė reakcija į vaistą, gali atsirasti odos bėrimų. Išplėstiniais atvejais ši būklė taip pat gali sukelti širdies nepakankamumą, širdies nesugebėjimą pumpuoti ir tiekti pakankamai kraujo, nes organas yra suspaustas.
Yra daug plaučių eozinofilijos simptomų, kurie yra panašūs esant daugeliui kvėpavimo ir plaučių ligų, todėl gydytojui gali prireikti kelių egzaminų ir laboratorinių tyrimų, kad būtų galima tiksliai diagnozuoti būklę. Vienas iš požymių, kad pacientas iš tikrųjų serga eozinofilija, yra traškesys, vadinamas „karkalavimu“, kai gydytojas klausosi krūtinės per stetoskopą. Pilnas kraujo tyrimas taip pat parodys, ar yra padidėjęs eozinofilų kiekis, o rentgeno nuotrauka parodys, ar plaučiai yra uždegę.
Tarp šių dviejų tipų išorinį tipą paprastai lengviau gydyti, nes labiau tikėtina, kad priežastis bus tinkamai nustatyta ir gali būti skiriamas gydymas, pvz., antibiotikai ir priešgrybeliniai vaistai. Esant vidiniam eozinofilijos tipui, dažniausiai galima gydyti pirminę ligą, sukėlusią plaučių būklę. Tačiau pacientui gali būti suteiktas papildomas deguonis, kad būtų lengviau kvėpuoti.