Plaukimą būtų galima apibūdinti kaip fizinį judėjimą per vandenį, nors tai yra daug daugiau. Plaukimas gali būti išgyvenimo įrankis, menas, sportas ar tiesioginis iššūkis. Biomechanika – tai judėjimo laukas, nagrinėjantis žmogaus kūno judesius taip, lyg tai būtų mechaninis objektas. Taigi plaukimo biomechanika yra judesių, susijusių su plaukimu, tyrimas.
Norint suprasti plaukimo biomechaniką, naudinga įgyti bazinių žinių apie veikiančius plaukimo komponentus ir procedūras, kurių dauguma biomechanikos specialistų imasi analizuodami judesį. Judėjimas vyksta iki raumenų, kaulų, jungiamojo audinio ir juos kontroliuojančios nervų sistemos. Iš esmės nervų sistema diktuoja judesius, kurie atliekami susitraukiant raumeniui ar raumenų grupei. Šie judesiai vyksta traukiant raumenis ant kaulų, o visos susijusios struktūros yra sujungtos su sausgyslėmis, raiščiais ir kitais jungiamaisiais audiniais.
Kai žmogus plaukia per vandenį, jis arba ji vadovaujasi judėjimo modeliu, naudodamas plaukimui būdingus raumenis. Ne visi plaukimo smūgių tipai yra vienodi, tačiau dauguma jų naudoja panašius raumenis. Tarp daugelio plaukimo biomechanikoje dalyvaujančių raumenų yra diafragma, kojų raumenys, pagrindiniai raumenys ir nugaros bei pečių raumenys.
Plaukimo biomechanika bando apibendrinti, suprasti ir analizuoti plaukimą kaip visumą ar net tam tikrus jo aspektus. Tam naudojamas metodas nesiskiria nuo kitų mokslinių tyrimų metodų. Paprastai tai prasideda nuo problemos ar klausimo ir bandoma jį išspręsti eksperimentinėmis priemonėmis.
Pavyzdžiui, olimpinis plaukikas turi tapti greitesnis, kad laimėtų medalį būsimose žaidynėse. Šis asmuo gali treniruotis sunkiau nei bet kas kitas ir būti labai gabus fiziškai, tačiau norėdamas maksimaliai išnaudoti savo potencialą, jis ar ji turi rasti būdą, kaip būti efektyvesniu vandenyje. Plaukimo biomechanika galėtų padėti išspręsti šią mįslę, įgyjant įžvalgos apie to žmogaus judėjimą.
Galbūt būtų galima nufilmuoti vaizdo įrašą ir išanalizuoti filmuotą medžiagą, kad būtų atskleistas posūkio prie sienos trūkumas. Nustačius šį trūkumą, sportininkas galėtų tapti greitesnis, o kitose olimpinėse žaidynėse jis galėtų pakilti ant prizininkų pakylos viršaus. Tai vienas iš praktinių būdų, kuriuo svarbi plaukimo biomechanika.