Plonosios žarnos transplantacija yra chirurginė procedūra, kurios metu organų donoro plonoji žarna pašalinama ir pakeičiama plonąja žarna. Tokio tipo procedūra tampa būtina, kai plonoji žarna nebepasisavina iš organizmo maistinių medžiagų arba nepajėgia padėti maisto dalelių pereiti per virškinamąjį traktą. Šio tipo žarnyno nepakankamumas gali atsirasti dėl apsigimimo, natūralių ligų procesų ar fizinės traumos. Atsigavimas po plonosios žarnos persodinimo gali užtrukti ilgai, todėl visą likusį gyvenimą pacientui reikės nuolatinės medicininės priežiūros ir vaistų.
Plonosios žarnos transplantacija atliekama tik kraštutiniu atveju, kai yra žarnyno nepakankamumas dėl visiškos parenterinės mitybos, dar žinomo kaip TPN. Visiška parenterinė mityba apima maitinimą į veną per mažą vamzdelį, įdėtą į veną. Tokio maitinimo dažnai prireikia tada, kai pradeda nykti plonoji žarna. Kai atsiranda komplikacijų dėl TPN maitinimo, norint išgelbėti paciento gyvybę, būtina atlikti plonosios žarnos transplantaciją.
Kai pacientas yra patikrintas ir patvirtintas įtraukimui į plonosios žarnos transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, prasideda oficialus laukimas. Dažnai prireikia kelių mėnesių, kol organų donoras gauna tinkamą atitikmenį. Sulaukęs skambučio, kad gali būti rastas tinkamas donoras, pacientas turi būti pasirengęs iš karto išvykti į ligoninę. Kai kuriais atvejais plonosios žarnos dalis gali būti persodinta iš atitinkamo gyvo donoro, nors tai yra palyginti nauja plėtra ir nėra labai dažnai praktikuojama.
Plonosios žarnos transplantacijos metu pacientas bus visiškai raminamas. Pilvo sienelėje bus padarytas vienas ar keli pjūviai. Tada plonoji žarna bus pašalinta ir pakeista donoro organu. Po operacijos pacientas gali praleisti kelias dienas ar kelias savaites ligoninėje, kad medicinos personalas galėtų įsitikinti, ar nėra komplikacijų ir ar naujas organas tinkamai funkcionuoja.
Po plonosios žarnos persodinimo pacientas turės reguliariai lankytis pas gydytoją. Kraujo tyrimai kartu su kitais medicininiais tyrimais paprastai turi būti atliekami periodiškai, siekiant įsitikinti, kad donoro organas ir toliau tinkamai funkcionuoja. Receptinius vaistus reikės vartoti kasdien visą gyvenimą, kad būtų išvengta tikimybės, kad organizmas pradės atmesti naują organą.