Pneumatocelė arba pneumatocista yra oro arba dujų užpildyta cista, kuri dažniausiai išsivysto plaučių audinyje. Pneumatocele gali susidaryti ir kituose kūno regionuose, įskaitant smegenis. Pneumatocistos gali atsirasti pavieniui, bet dažniau susiformuoja grupėmis. Infekcijos, cheminis poveikis ar autoimuninės ligos gali sukelti būklę, o traumos gali būti prisidedantis veiksnys. Medicininė intervencija paprastai apima pagrindinės būklės gydymą ir simptominį palengvinimą.
Gydytojų nuomonės apie pneumatocelės formavimosi fiziologiją skiriasi. Kai kurie teigia, kad uždegimas sukelia bronchų obstrukciją, priverčiant orą žemyn į alveoles. Padidėjęs slėgis plyšta alveolės spindis, susidaro oro kišenė. Pneumatocistos išorinėse plaučių srityse gali susidaryti, kai bronchų spindis tampa uždegimas ir susidaro kanalas orui išeiti. Padidėjęs slėgis galiausiai priverčia audinį balionuoti į pleuros išorę.
Tyrimai rodo, kad daugeliu atvejų plaučių pneumatocelė susidaro dėl bakterinės infekcijos. Ataskaitos rodo, kad kai liga pasireiškia mažiems vaikams ir kūdikiams, daugiau nei 70% atvejų tai yra dėl bakterinių infekcijų. Grybelinės ar virusinės infekcijos taip pat gali sukelti pneumatocitų vystymąsi. Kvėpavimo takų infekcija iš karščiavimo ir kosulio gali išsivystyti į skausmingą kvėpavimą.
Tam tikrų cheminių medžiagų, įskaitant naftos pagrindu pagamintus produktus, aspiracija arba įkvėpimas dažnai sukelia uždegimą ir vėliau išsivysto plaučių cistos. Uždegimas, lydimas autoimuninių sutrikimų, vilkligės ar reumatoidinio artrito, taip pat gali paskatinti pneumatocelės vystymąsi. Cistos, susidarančios smegenyse ar kituose organuose, gali atsirasti dėl infekcijos, piktybinių navikų ar traumų.
Krūtinės trauma taip pat gali prisidėti prie pneumatocelės susidarymo. Trauminis pneumatocelis gali susidaryti po pradinės išorinės bukos jėgos arba dėl vidinių audinių atšokimo. Išorinis ir vidinis slėgis gali sutraiškyti, kirpti ir plyšti audinį, dėl kurio gali atsirasti plyšimų ir pneumatocistų. Gydymas labai priklauso nuo vidinių sužalojimų masto ir normalaus oro mainų sutrikimo.
Teigiamai pneumatocelei diagnozuoti paprastai reikalinga rentgeno nuotrauka. Priežastiniam mikrobui nustatyti gali būti naudojami pleuros skysčio, skreplių ar šlapimo mėginiai. Nustačius organizmą, galima skirti vaistus nuo infekcijų. Pneumatocelė, atsirandanti dėl toksinų poveikio, taip pat gali būti gydoma steroidais ir analgetikais, siekiant kontroliuoti uždegimą ir skausmą. Tolesnis stebėjimas paprastai užtikrina infekcijos ir susijusios pneumatocistos išnykimą.
Išskyrus trauminį sužalojimą, dauguma pneumatocelių išnyksta, kai pacientas gauna gydymą dėl pagrindinės priežasties. Medicininė intervencija dažniausiai apima priemones, kurios yra drastiškesnės, kai plaučių pneumatocistos formavimas apima didelius plaučių audinio plotus, apsunkina kvėpavimą arba kelia pavojų širdies ir kraujagyslių cirkuliacijai. Gydytojai gali ištuštinti cistas naudodami švirkštą arba chirurginiu būdu įvesti kateterius. Retais atvejais chirurgai atlieka chirurginę rezekciją, kuri pašalina paveiktą audinį.