Polifazinis miegas yra teorija apie miego modelius. Pirmą kartą psichologo JSSzymanksi sukurta daugiafazio miego sąvoka yra susijusi su kelių miego seansų modelio nustatymu per bet kurį dvidešimt keturių valandų laikotarpį. Tai prieštarauja dvifazio miego koncepcijai, kuri apima vieno ilgesnio miego laikotarpio idėją per tą patį laikotarpį.
Daugiafazio miego teorija yra susijusi su kasdieniu grafiku, kuris leidžia miegoti mažais kiekiais visą dieną ir vakare, o ne skirti aštuonių valandų bloką ilgam miego seansui. Šį segmentuoto miego metodą šalininkai supranta kaip ypač naudingą žmonėms, kurie susiduria su miego sutrikimais arba neseniai patyrė sveikatos ar gyvenimo krizę, dėl kurios sunku užmigti ilgiau nei trumpai. Per dieną atlikdamas keletą miego seansų, kūnas išmoksta prisitaikyti prie šio požiūrio ir gali išnaudoti šiuos trumpesnius miego periodus, kad gautų daugiau naudos.
Kai kurie daugiafazio miego šalininkai mano, kad šis metodas yra trumpalaikis kompensavimo būdas, kai dėl išorinių veiksnių sunku skirti visas aštuonias valandas miegui. Kiti mano, kad polifazinis miegas yra perspektyvi miego alternatyva, kurią galima panaudoti ilgą laiką. Įprasta mąstymo kryptis yra ta, kad organizmui reikia vidutiniškai aštuonių valandų sukaupto miego laiko per dvidešimt keturių valandų laikotarpį. Kol asmuo gali pasiekti šį tikslą, nesvarbu, ar miegas gaunamas kelis kartus, ar per vieną ilgą seansą.
Daugiafazio miego kritikai kartais pastebi, kad nors miegas ne tik visą naktį ilsisi, bet ir gali būti naudingas, kai žmogus atsigauna nuo ligos ar kitų veiksnių, snaudimas nėra jo pakaitalas. Pagrindinis mąstymo procesas yra tas, kad kūnas turi pereiti į prisitaikymo būseną, kad įeitų į tinkamą fazę, kad pasiektų gilų atsigavimo miegą. Tai dažniausiai pasiekiama ilgai miegant. Manoma, kad trumpesni miegai neužtikrina tokio gilaus miego lygio, todėl neužtikrina tokio pat žvalumo ir atjauninimo, kokį gali suteikti ilgesnis miegas.