Polifoninė muzika – tai muzika, kurią sudaro kelios melodijos ar balsai, priešingai nei homofoninė, su viena melodija, ir harmonija, kurioje akordai dera su pagrindine melodija ar balsu. Bachas yra bene vienas žymiausių polifoninės muzikos kūrėjų, o polifoninės kompozicijos aukštumas atėjo viduramžiais ir Renesanso epochoje, kai ši muzikos rūšis labai išpopuliarėjo. Žmonėms, norintiems išgirsti kai kuriuos polifonijos pavyzdžius, paieškoje „Bachas“ rasite daugybę garso klipų. Dauguma šiuolaikinės muzikos yra harmoningos prigimties.
Polifonijoje spektaklio metu išsiskiria keli balsai, sukuriant turtingą, tekstūruotą kūrinį. Daugiabalsės muzikos kūrimas yra gana sudėtingas, nes balsai turi skirtis ir papildyti vienas kitą. Nedideli tonų svyravimai gali sukurti kūrinį, kuris susikerta, drebina ausį ir skamba itin nemaloniai. Polifoninė muzika gali būti sukurta balsui, instrumentams arba abiem, o kompozicijose gali būti tik dvi ar daug melodijų. Melodijos taip pat gali periodiškai susilieti, prieš vėl išsiskirti, kad sukurtų daugiau tekstūros.
Homofoninė muzika yra bene seniausia muzikos rūšis, nes ją lengviausia kurti ir atlikti. Nors polifoninės muzikos liudijimų atsirado tik viduramžiais, neabejotinai žmonės dar iki šio laikotarpio atlikdavo polifonines kompozicijas, o išrašyti muzikos tiesiog nepavyko. Tikriausiai Bažnyčia yra daugiausia atsakinga už daugiabalsės muzikos klestėjimą viduramžiais dėl Bažnyčios subsidijų kompozitoriams ir turtingiems žmonėms, užsakiusiems muzikos kūrinius atlikti bažnyčiose.
Žmonėms, kurie yra įpratę prie harmoninės muzikos, polifoninė muzika gali pasirodyti labai keista ausiai. Garsas ryškiai skiriasi nuo harmoninės muzikos, o gerai atlikta kompozicija gali išgauti beveik svetimą garsą, kuris yra gana nuostabus. Homofoninė muzika taip pat skamba skirtingai nuo šių dviejų muzikos tipų, o jos pobūdis yra labiau niūrus, taisyklingas. Grigališkasis choralas yra puikus homofoninės muzikos pavyzdys.
Dalis Azijos muzikos demonstruoja polifoniją, dėl kurios Vakarų klausytojams Azijos muzika skamba taip svetimai. Azijos muzika taip pat naudoja skirtingus klavišus ir laiko ženklus, todėl žmonės, turintys tam tikrą muzikinį išsilavinimą, iškart atpažįsta kaip ne vakarietiškos kultūros produktą. Kai kuriems vakariečiams azijietiška muzika pamėgsta po to, kai jos pakankamai klausosi, kad priprastų prie nepažįstamų jos stilių. Taip pat kai kurie rytiečiai susidomi vakarietiška muzika, kai tik įveikia neįprastą jos skambesį.