Terminas „poligeninis paveldėjimas“ vartojamas kalbant apie kiekybinių bruožų paveldėjimą, bruožus, kuriems įtakos turi keli genai, o ne vienas. Be daugelio genų įtraukimo, poligeninis paveldėjimas taip pat atsižvelgia į aplinkos vaidmenį kažkieno vystymuisi.
Kadangi daugelis bruožų yra paskirstyti per kontinuumą, o ne skirstomi į juodus ir baltus skirtumus, poligeninis paveldėjimas padeda paaiškinti, kaip šie bruožai yra paveldimi ir sutelkti. Susijusi sąvoka yra pleiotropija, atvejis, kai vienas genas daro įtaką daugeliui bruožų.
Ankstyvoji Mendelio genetika buvo sutelkta į labai paprastus genetinius bruožus, kuriuos galima paaiškinti vienu genu. Pavyzdžiui, gėlė gali būti oranžinė arba geltona, be spalvų gradacijos. Tyrinėdami augalus ir būdus, kuriais jie mutavo, ankstyvieji tyrinėtojai galėjo daugiau sužinoti apie geną, kuris nulėmė gėlių spalvą. Tačiau dvidešimtojo amžiaus pradžioje žmonės puikiai suprato, kad dauguma bruožų yra pernelyg sudėtingi, kad juos nulemtų vienas genas, ir gimė poligeninio paveldėjimo idėja.
Vienas lengvai suprantamas poligeninio paveldėjimo pavyzdys yra ūgis. Žmonės nėra tik žemi ar aukšti; jie turi įvairius aukščius, kurie eina išilgai spektro. Be to, ūgiui įtakos turi ir aplinka; kas nors, gimęs su aukštais genais, gali tapti žemas dėl netinkamos mitybos ar ligos, o gimęs su žemais genais gali tapti aukštas dėl genetinės terapijos. Akivaizdu, kad pagrindinės genetikos nepakaktų, norint paaiškinti didelę žmonių ūgio įvairovę, tačiau poligeninis paveldėjimas rodo, kaip keli genai kartu su žmogaus aplinka gali turėti įtakos kažkieno fenotipui ar fizinei išvaizdai.
Odos spalva yra dar vienas poligeninio paveldėjimo pavyzdys, kaip ir daugelis įgimtų ligų. Kadangi poligeninis paveldėjimas yra toks sudėtingas, tai gali būti labai sugerianti ir varginanti studijų sritis. Tyrėjai gali stengtis nustatyti visus genus, kurie vaidina tam tikrą fenotipą, ir nustatyti vietas, kur tokie genai gali suklysti. Tačiau kai mokslininkai daugiau sužino apie aplinkybes, dėl kurių atsiranda tam tikrų bruožų, tai gali būti labai naudinga patirtis.
Kita vertus, pleiotropijoje vienas genas yra atsakingas už daugybę dalykų. Keletas įgimtų sindromų yra pleiotropijos pavyzdžiai, kai vieno geno trūkumas sukelia plačių problemų žmogui. Pavyzdžiui, pjautuvinių ląstelių anemija yra pleiotropijos forma, kurią sukelia išskirtinė vieno geno mutacija, sukelianti daugybę simptomų. Pleiotropija ne tik sukelia mutacijas, bet ir visiškai normaliuose genuose, nors mokslininkai linkę ją naudoti norėdami stebėti ir suprasti mutacijas.