Poliomielitas daugumoje pasaulio šalių plačiau žinomas kaip poliomielitas ir tai liga, kuri gali būti nuo lengvos iki labai sunkios. Mintis, kad vaikas susirgs sunkia poliomielito forma, tėvus persekiojo daugelyje pasaulio šalių iki šeštojo dešimtmečio vidurio. Štai tada daktaras Jonas Salkas paskelbė, kad sukūrė vakciną, skirtą užkirsti kelią užkrėtimui.
Stengiantis užtikrinti, kad visi vaikai būtų paskiepyti, šios ligos grėsmė palaipsniui mažėjo, o daugelyje pasaulio šalių nebepranešama apie užsikrėtimo laukiniu virusu atvejus, nors kai kurie žmonės juo gali užsikrėsti nuo geriamosios poliomielito vakcinos (OPV). Kitos rūšies vakcina, naudojant negyvą poliomielito virusą, dabar rekomenduojama daugelyje vietų, nes ji laikoma mažiau rizikinga. Nepaisant plačiai paplitusios vakcinos nuo šeštojo dešimtmečio, vis dar yra vietų, kuriose poliomielitas yra problemiškas, įskaitant kai kurias Artimųjų Rytų dalis, todėl žmonės, keliaujantys į atokias vietoves, turėtų pasitikrinti, ar jiems reikia papildomos apsaugos nuo poliomielito. Taip pat susirūpinimą kelia vis daugiau žmonių, kurie nusprendžia neskiepyti savo vaikų, nes tai gali pakartotinai užsikrėsti virusu tose vietose, kur anksčiau buvo manoma, kad jis išnaikintas.
Poliomielitu lengvai užsikrečiama ten, kur jis atsiranda natūraliai, ir tarp neskiepytų gyventojų. Jis gali keliauti užterštu vandeniu ar maistu arba plisti per analinį ir oralinį sąlytį. Dauguma žmonių, sergančių šia liga, kenčia nuo neparalyžiuojančių poliomielito formų. Jie gali turėti karščiavimo, gerklės skausmo, vėmimo, raumenų skausmų, raumenų sustingimo ir kartais meningito simptomų. Sunkesnė ligos forma vadinama paralyžiuojančiu poliomielitu ir gali prasidėti tokiais pačiais simptomais. Maždaug po 10 dienų jie staiga pasikeičia ir apima raumenų spazmus, galūnių paralyžių ir visišką normalių refleksų praradimą.
Paralyžinis poliomielitas gali paveikti stuburą, smegenų kamieną arba abu. Kai pažeidžiamas smegenų kamienas, gali pasunkėti kvėpavimas ir gali prireikti kvėpavimo aparato, kad būtų išvengta mirties. Atsiradus bet kokiai paralyžinio poliomielito formai, kūno galūnių pažeidimai gali būti visam laikui ir daugelis žmonių visą gyvenimą praranda tam tikrų kūno vietų funkciją.
Kita šio viruso komplikacija yra popoliomielito sindromas, kuris pasireiškia praėjus maždaug 30 metų po ligos. Šis sindromas gali sukelti kvėpavimo sutrikimus, raumenų funkciją arba raumenų silpnumą ir sąnarių skausmą. Kaip ir paralyžiuojančiam poliomielitui, po poliomielito sindromui gali prireikti profesinės ir fizinės terapijos, kad paveiktose vietovėse išlaikytų tam tikras funkcijas.
Geriausias poliomielito gydymas – juo nesirgti. Kai užsikrečiama, atidžiai stebimi įrodymai, kad būklė gali išsivystyti į paralyžiuojančias formas. Virusas neišgydomas, tačiau, jei įmanoma, gali prireikti hospitalizacijos arba karantino, kad būtų išvengta ligos plitimo neskiepytoms populiacijoms. Ligoninėse pacientai gali gauti vaistų nuo raumenų skausmo ar karščiavimo bei antibiotikų, jei jiems išsivysto antrinės infekcijos. Tačiau joks gydymas tinkamai nesprendžia šios būklės ir turi vykti savaime, tikėkimės, kad nesibaigs paralyžiuojančiu poliomielitu.