Politinė darbotvarkė yra tokia, kai tam tikra politinė partija, grupė ar asmuo yra suinteresuotas skatinti tikslą, galbūt kitų priežasčių sąskaita. Kai kuriais atvejais ta priežastis gali būti asmeninės naudos siekimas, kaip tai daroma politikams, kurie dažnai kaltinami pagrindinių balsavimo blokų apsauga. Kitais atvejais tai gali būti dėl labiau idealistinės priežasties, pavyzdžiui, tų, kurie mano, kad agresyvi aplinkos politika yra naudinga šaliai ir planetai.
Daugeliu atvejų politinės darbotvarkės terminas vertinamas neigiamai. Dažnai šis terminas reiškia, kad kažkas atsisakė klausytis daugumos gyventojų ar bent jau balsuojančios apygardos ir ėmėsi veiksmų, kuriems dauguma nepritaria. Kaltinimai dėl politinės darbotvarkės dažnai gali būti susiję su sąmokslo teorijomis ar kitokiomis prielaidomis, kurios gali neturėti jokio pagrindo.
Per daugelį metų buvo daug politinių darbotvarkių, kurios buvo aiškiai atskirtos ir apie jas buvo kalbama. Prezidentas Johnas F. Kennedy turėjo politinę darbotvarkę grąžinti Ameriką į pranašumą kosmose ir pažadėjo pasodinti žmogų į Mėnulį. Prezidentas George’as W. Bushas siekė laikytis griežtos pozicijos prieš terorizmą. Sveikatos priežiūros reforma buvo vienas iš pagrindinių prezidento Baracko Obamos akcentų. Kiekvienu iš šių atvejų kritikai teigė, kad šios darbotvarkės buvo pasirinktos dėl slaptų priežasčių.
Jei grupei ar asmeniui pavyksta įgyvendinti politinę darbotvarkę, jiems vis tiek gali tekti susidoroti su tos situacijos pasekmėmis. Ne visos politinės darbotvarkės yra nepopuliarios. Šeštajame dešimtmetyje daugelis JAV mėgavosi žmogaus pasodinimu Mėnulyje, net tuo metu, kai Vietnamo karas ir kitos socialinės problemos grasino sugriauti šalį. Darbotvarkę stumiančio politiko sėkmę ateityje dažnai lemia tai, kaip ta darbotvarkė priimama.
Kad politinė darbotvarkė būtų priimta, dažnai turi įvykti keli dalykai. Pirma, darbotvarkės siūlytojas turi pagrįsti, kodėl ji reikalinga. Tada jis ar ji turi sukaupti nemažą kitų paramą. Galiausiai jis arba ji turi pasitelkti viešųjų ryšių ir švietimo kampaniją, kad paaiškintų rinkėjams, kodėl turi būti pokyčių. Nors politikui gali neprireikti plačios paramos, kad būtų priimta politinė darbotvarkė, kuo daugiau paramos, tuo mažiau politinio kapitalo jis turi išleisti šiam procesui.