Politinė ekonominė analizė – tai galios ir turto pasiskirstymo užsienio apskrityse tyrimas. Ši ekonomikos sritis ilgainiui išaugo ir apėmė politinės istorijos, geografijos ir psichologijos temas. Verslas atlieka politinę ekonominę analizę, kad atpažintų galimybes ir būtų pasiruošęs galimoms grėsmėms parduodant ar veikiant užsienio rinkoje. Šios įmonės paprastai nori suprasti šalies padėtį tokiose srityse kaip šeimos pajamų tendencijos, visuotinio atšilimo problemos ir tarptautinės imigracijos problemos. Atliekant politinę ekonominę analizę, verslas gali būti geriau pasiruošęs įveikti kliūtis arba iš anksto suvokti, kad vykti į tokią šalį būtų nepelninga.
Politinės ekonominės analizės apibrėžimas dabar apima globalizacijos ir visuotinio atšilimo problemas. Politinė ekonominė analizė nebėra tik turto ir valdžios pasiskirstymo tarp individų ar socialinių grupių nagrinėjimas ir analizė. Vietoj to atsižvelgiama į visus šalies politinės, aplinkos ir socialinės aplinkos aspektus, kurie gali turėti įtakos tarptautinei prekybai. Politinė ekonominė analizė taip pat suteikia gilesnį supratimą apie vyriausybės galią, galimybes, atskaitomybę ir reagavimą. Pavyzdžiui, analizė turėtų parodyti, kaip vyriausybė spręstų problemas nuo autorių teisių iki reagavimo į stichines nelaimes.
Verslo, atliekančio politinę ekonominę analizę, tikslas yra išsiaiškinti, ar vykdant tarptautinę prekybą konkrečioje šalyje kiltų tam tikra politinė ar ekonominė rizika. Tai nebūtinai reiškia, kad tai būtų nepelninga investicija. Įmonė gali naudoti šią informaciją, kad iš anksto strategiškai išsidėsčiusi, kad sumažintų bet kokią suvokiamą riziką. Ji taip pat gali norėti atlikti kaštų ir naudos analizę, kad išsiaiškintų, ar verta tęsti persikėlimo į tam tikrą šalį naudą, jei rizika pasireikš. Kitas tokio tipo analizės tikslas – įvertinti vietinės konkurencijos lygį užsienio rinkoje, siekiant nustatyti, ar nėra kliūčių patekti į rinką.
Konkrečios verslo, atliekančios politinę ekonominę analizę, interesų sritys paprastai apima gyventojų pajamų lygio, aplinkosaugos politikos ir užsienio šalies, su kuria nori prekiauti, imigracijos problemas. Pavyzdžiui, gyventojai gali nepritarti, kad užsienio įmonės atvyksta į jų šalį ir atsiveža darbuotojų, o ne samdo iš vietinės darbo jėgos. Gali būti, kad verslui net nepavyks gauti vizų, kad perkeltų darbuotojus į tam tikras sritis ar pareigas. Vietoj to, įmonei gali tekti samdyti ir apmokyti vietinius gyventojus atlikti reikalingas užduotis.