Politinė korupcija yra bendras terminas, reiškiantis atvejus, kai paskirti ar išrinkti vyriausybės pareigūnai – nuo teisėjų iki įstatymų leidėjų ir policijos – nesilaiko įstatymų sąžiningai ir subalansuotai. Tai gali apimti tokią veiklą, kaip įstatymų leidybos rėmimas per kyšininkavimą, palankus ar nepalankus teisminis ir teisinis požiūris į gyventojų mažumas arba kitas piktnaudžiavimas valdžia. Žmonijos istorija visų tipų vyriausybėse tam tikru mastu parodė korupciją. Tačiau tokia praktika dažniausiai yra labiau paplitusi politinėse sistemose, kuriose trūksta įgimtų stabdžių ir pusiausvyros, kad būtų apribota valdžia vietos ir nacionaliniu lygmenimis, pavyzdžiui, diktatūrose ir totalitariniuose režimuose.
Nestabiliausios šalys paprastai yra tos, kuriose dėl ekonominių, karinių ar etninių neramumų prastas vyriausybės administravimas ir gyventojų kontrolė. Tai dažnai lemia išplitusią politinę korupciją vyriausybės pareigūnuose, kurie savo autoritetą ir pareigas pirmiausia įgijo abejotinomis priemonėmis ir kurie gali neatstovauti žmonių valiai. 2011 m. žlugusių valstybių sąrašo viršuje buvo Somalis, Zimbabvė ir Sudanas. Kiekviena tauta turi unikalių aplinkybių, kurios veda į politinę korupciją: Somalio centrinė valdžia labai silpna, Zimbabvė susiduria su didžiuliais ekonominiais iššūkiais, o Sudanas kovoja su etniniais nesutarimais.
Nacionalinės žvalgybos tarnybos, tokios kaip JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽV), reguliariai nagrinėja korupciją pagal šalis ir bando teisingai suskirstyti tautas pagal visuotinius žmogaus teisių principus. Tai apima politines laisves ir apsaugą, kurią vyriausybės siūlo savo piliečiams. Sąrašai pagrįsti pagrindinėmis politinėmis teisėmis ir pilietinėmis laisvėmis, kurios, nusistovėjusios, sumažina politinę korupciją, tokią kaip policijos korupcija ir nesąžiningas valdžios elito valdymas.
CŽV tautų reitingas pagal laisvės lygį 2011 m. grindžiamas politinėmis teisėmis į sąžiningą rinkimų procesą, politinį pliuralizmą ir gyventojų dalyvavimą bei stabilią, veikiančią vyriausybę. Tai taip pat apima reitingus pagal pilietines laisves, tokias kaip žodžio ir tikėjimo laisvė, teisinė valstybė ir asmens teisių apsauga. 2011 m. sąraše labiausiai slegiančios šalys buvo Birma, Libija ir Šiaurės Korėja. Tarp kitų, kurie laikomi aukštu sąrašu dėl nesąžiningų politinių sistemų, kurios dažnai sukelia sisteminę korupciją, buvo Kinija, Kuba ir Laosas.
Vietos valdžios korupcija dažnai yra pavyzdys, kai nacionalinė vyriausybė yra silpna arba atsisakė atsakomybės už savo piliečius, išskyrus sostinę ir didžiuosius miestus. Tokio pobūdžio politinė korupcija gali būti siejama su tolimos praeities imperijomis ir monarchijomis, kur valdančioji politinė klasė naudojo savo galią ir turtus, kad išnaudotų nepalankioje padėtyje esančius vietos gyventojus. Panašios aplinkybės ir šiandien egzistuoja daugelyje besivystančių šalių, kur tautos gamtos išteklių turtai daugiausia nukreipiami valdančiajai klasei, o didžioji dalis gyventojų yra apleisti ir ignoruojami. 2007 m. CŽV pasaulio faktų knygoje Kongo Demokratinė Respublika buvo nurodyta kaip pavyzdys tautos, kurioje siaučianti korupcija bankų sistemoje ir prasta infrastruktūra prisideda prie to, kad šalis yra šešta pagal pavojingumą pasaulyje.
Tačiau politinis skandalas nėra vien skurdžių tautų ar engiamųjų režimų valdomų šalių provincija. Daugelis pažangių demokratijų vienu ar kitu metu turėjo politinę mašiną, kuri siautėjo korupcija. Didieji valstybės veikėjai, tokie kaip JK Winstonas Churchillis, pripažino, kad politinė korupcija yra žmogaus būklė, kylanti visose valdymo formose ir kad vienas geriausių būdų ją sumažinti buvo skatinti visus piliečius dalyvauti valdymo procese. Paprasčiausia politinė korupcija yra valstybės pareigūno veika, prieštaraujanti plačiems viešiesiems interesams, ypač atsižvelgiant į bendraminčių ir bendraminčių poreikius. Šia prasme politinė korupcija yra tendencija, nuo kurios visi valstybės pareigūnai privalo saugotis eidami savo kasdienes pareigas gyventojams, kuriems jie pavesta tarnauti.