Politinė satyra – tai humoristinis, ironiškas ar sarkastiškas politinės arenos nagrinėjimas, kuriuo bandoma atskleisti absurdą ir veidmainystę. Humoro ir politinės analizės derinys, politinė satyra gali labiau nukreipti juoką arba aktyvumą, priklausomai nuo satyriko turinio ir ketinimų. Yra daug įvairių politinės satyros formų, įskaitant prozą, redakcijos karikatūras ir netikras naujienas. Prieštaringai vertinama problema, satyra su politiniu polinkiu gali būti vertinama bet kuo – nuo paprastos kvailystės iki nepatriotiško ar net maištingo elgesio kai kuriose pasaulio vietose.
Politikai, politinės partijos, teisės aktai ir politinė žiniasklaida yra dažni satyrinės apžvalgos objektai. Kai kuriais atvejais satyros bandymai gali tiesiog peraugti į pokštų pasakojimą, pavyzdžiui, pasityčiojimą iš kongresmeno balso ar keistų drabužių. Tikra satyra bandoma pakilti aukščiau paprastos komedijos, siekiant atskleisti slypinčią absurdišką tiesą ar paradoksą: pavyzdžiui, kongresmenė, be galo pamokslaujanti šeimos vertybes, pagaunama daugybėje nesantuokinių santykių, būtų lengvas veidmainystės tyrimo taikinys. Kai politinė retorika nesutampa su tikrove, iš tikrųjų gimsta galimybė satyrai.
Pagrindinis politinės satyros iššūkis – rasti pusiausvyrą tarp humoro ir taiklios politinės analizės. Kai satyrikas eina per toli link paprastų juokelių, satyrinis kūrinys gali tapti tik pasityčiojimu, be tikrosios satyros įkandimo ir tikslo. Tačiau pametus humorą analizei, kūrinys gali būti visiškai pašalintas iš komedijos sferos, paversdamas jį paprasčiausia politine ataka, o ne politinio juokingumo nagrinėjimu humoristiniu požiūriu.
Daugybė skirtingų politinės satyros formų per šimtmečius buvo išplėtotos į menines priemones. Prozinė satyra dažnai būna laikraščių straipsnių ar apsakymų forma; vienas žinomiausių prozos satyrikų yra XIX amžiaus rašytojas Markas Tvenas. Redakcijos animaciniai filmai taip pat labai išsivystė XIX ir XX amžiais, o tam tikram politikui ar politiniam įvykiui pasijuokti dažniausiai naudojamas vienas animacinių filmų skydelis. Netikros naujienos, pvz., netikri laikraščiai ar televizijos laidos, į naujienas panašiai nušviečia tikruosius politinius įvykius satyriniu požiūriu, dažnai iškreipdamos pagrindinę žiniasklaidą ir pačias žinias.
Teismo juokdarys, visomis savo kultūrinėmis formomis, yra bene pirmasis ir geriausias politinės satyros atvaizdas. Įdarbintas karališkųjų asmenų ir bajorų, juokdarys juokaudavo iš įvairių teismo pareigūnų, įskaitant karalių ar karalienę, siekdamas dvaro pramogų. Nors juokdarys turėjo galimybę atskleisti tikrus absurdiško, amoralaus, veidmainiško elgesio atvejus, jam taip pat gali grėsti labai realus įkalinimo arba egzekucijos pavojus, jei jo pokštai pasisektų.