Politinė teologija yra politinės filosofijos ir teologijos šaka, nagrinėjanti tikėjimo ir politikos sugretinimą. Nors tai labiausiai siejama su vokiečių teologo Johano Baptisto Metzo darbais, diskusiją apie etiką ir moralę visuomenėje galima atsekti graikų filosofams Platonui ir Panaetijui. Platono trišalė sielos teorija susieja tris sielos dalis su visuomenės organizavimu į tris klases. Panaetius ir graikų istorikas Polibijus politinę teologiją apibrėžė kaip teologijos rūšį, kuri tarnauja politikų interesams ir yra konkrečios politinės tvarkos ar visuomenės organizacijos vadovas.
Per visą istoriją mąstytojai ir teologai ir toliau lygino, supriešino ir kvestionavo teologijos ir politinio teisėtumo ryšį bei suderinamumą. Atsakymai į šį klausimą ir šio santykio tyrinėjimas tapo kertiniu šiuolaikinės politinės teologijos akmeniu. Šias diskusijas nagrinėjo ne tik krikščionių teologai, bet ir tokie mąstytojai kaip Nicolai Machiavelli, Jeanas-Jacques’as Rousseau, Erikas Petersonas ir Carlas Schmittas, vokiečių teoretikas, garsėjantis beprasmiška parama Adolfui Hitleriui ir naciams.
Išspausdinta 1922 m., Schmitto politinė teologija atskleidė jo suvereniteto teoriją ir jis išlieka vienu kontroversiškiausių šiuolaikinių politikos filosofų. Schmittas labai skiriasi nuo kitų politikos teologų, nes jo idėjos neapima moralės ir etikos diskusijų. Vietoj to jis teigia, kad valstybė egzistuoja sąžiningai, bet turi skatinti ir užtikrinti tvarką visuomenėje krizės metu. Šis požiūris tapo nacistinės Vokietijos ir Hitlerio apsivalymo nuo savo politinių oponentų pateisinimu.
Vokiečių teologo Johano Baptisto Metzo raštai ir filosofija labiausiai siejasi su politinės teologijos samprata. Metzo pažiūros yra labai susijusios su marksistine/socialistine mintimi ir yra pagrįstos tikėjimu, kad Dievas kenčia savo kūrinijos viduryje. Be to, kančia turi egzistuoti, kad primintų žmonėms istorines kančias. Panašiai kaip Marksas, Metzas krikščionybėje žymi proletariatą ir buržuazines klases, kartu kritikuodamas buržuazinę krikščionybę taip pat, kaip marksizmas/socializmas kritikuoja kapitalistinių visuomenių buržuaziją.
Metzo politinė teologija moko, kad krikščionybė tampa mažiau patikima dėl savo buržuazinio elemento. Buržuaziniai bažnyčios nariai yra labai gerbiami dėl savo statuso ir ortodoksijos, arba papročių ir įsitikinimų. Metzas skatina, kad religija, etika ir politika yra persipynę, todėl tikrasis krikščionybės kertinis akmuo turi būti ortopraksija. Ortopraksijoje daugiausia dėmesio skiriama teisingiems ar etiniams veiksmams ir elgesiui, kuris yra konkrečiai orientuotas į socialinius, kultūrinius, ekonominius ir politinius diskursus.