Literatūroje postironija paprastai reiškia grįžimą prie nuoširdumo, kai autorius ar veikėjas anksčiau kalbėjo ironiškai ar sarkastiškai. Kai kurios postironijos rūšys pažodžiui reiškia autoriaus ar veikėjo širdies pasikeitimą. Kitos postironijos rūšys reiškia anksčiau parašytus kūrinius, kurie savo laiku buvo ironiški, bet jais nebelaikomi. Trečioji šio literatūrinio įtaiso versija reiškia momentą, kai veikėjas ar autorius tuo pačiu metu yra ironiškas ir nuoširdus. Paskutinis šio prietaiso panaudojimas dažnai atliekamas atsitiktinai, nes dažnai sunku suderinti sarkazmą ir nuoširdumą tyčia, neskambinant išgalvotai.
Pirmąjį postironijos apibrėžimą, kai veikėjas akimirksniu persijungia tarp sarkazmo ir nuoširdumo, galima pamatyti daugelyje literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, Šekspyro pjesėje „Hamletas“ titulinis veikėjas kartais tampa postironijos ramsčiu. Pasirodžius vaiduokliškam tėvui, Hamleto kalbos nuolat skalauja tarp ironiškų svaičiojimų ir labai nuoširdžių bei rimtų tiesų. Tai dažniausiai nutinka, kai jis kalbasi su savo dėde Klaudijumi arba savo mama Gertrūda. Jis atsako į jų klausimus sarkastiškais, dažnai nesureikšmintais teiginiais, o paskui rimtai ir grėsmingai pabrėžia juos publikai.
Antrasis postironijos apibrėžimas, kai kažkas anksčiau ironiško nebėra taip suvokiama, galima įžvelgti senesniuose literatūros ir kino kūriniuose. Pavyzdžiui, filme „Absolventas“ prie pagrindinio veikėjo Beno kreipiasi vienas iš jo tėvo draugų. Šis vyresnis džentelmenas pataria Benui įsitraukti į plastiko gamybą. 1967 m., kai buvo sukurtas filmas, ši scena buvo vertinama kaip ironiška. Plastikas nebūtinai buvo vertinamas kaip į ateitį nukreiptas dalykas, į kurį reikia investuoti, o rezultatas buvo triukšmingas publikos juokas. Šiuolaikiniai šio filmo žiūrovai šią sceną dažnai vertina kaip gerą patarimą, nes plastiko gamyba vėliau tapo dideliu ir pelningu verslu.
Trečiasis postironijos variantas, kuriame ji sumaišoma su nuoširdumu, tikriausiai yra sunkiausiai atpažįstama rūšis. Vienas iš tokios postironijos pavyzdžių gali būti akivaizdus Jonathano Swifto satyroje „Kuklus pasiūlymas“. Šiame rašinyje teigiama, kad jei anglų valdomi airiai neturi pakankamai išteklių savo vaikams maitinti, jie turėtų juos valgyti. Swift teigia, kad tai išspręstų gyventojų pertekliaus problemas ir kad airiai turėtų neribotas maisto atsargas. Žinoma, tai buvo ironiška esė, nes Swift neketino, kad airių šeimos atsigręžtų į kanibalizmą. Tačiau jis ketino atkreipti dėmesį į labai rimtą problemą – airių šeimos badavo, o anglai nieko nedarė. Šis literatūros kūrinys kruopščiai sujungia sarkazmą ir nuoširdumą, kad skaitytojas galėtų pamatyti abi nagrinėjamos problemos puses.