Postkolonijinė kritika yra terminas, pirmiausia taikomas valdžios ir politinių bei estetinių santykių analizei šalyse, kurias XIX a. ir XX amžiaus pradžioje valdė kolonijinės valdžios. Ypatingos sritys yra Indijos subkontinentas, Šiaurės ir Centrinė Afrika bei Pietryčių Azija. Šiuos regionus kontroliavo kolonijinės jėgos, tokios kaip Anglija, JAV ir Prancūzija. Nors postkolonijinė kritika apima daugybę akademinių sričių, įskaitant kiną, filosofiją ir sociologiją, daugiausia dėmesio skiriama literatūrai, sukurtai buvusiose kolonijose, ir buvusio kolonizatoriaus atsakui. Edward Said, Homi Bhabha ir Gayatri Chakravorty Spivak yra svarbūs postkolonijinės kritikos atstovai.
Bendras postkolonijinės kritikos tikslas yra atverti erdvę, kurioje būtų galima atsispirti likusiems kolonializmo padariniams. Kalbama ne apie ikikolonijinių kultūrų atkūrimą, o apie tai, kaip buvusi kolonija ir kolonizatorius gali užmegzti abipusiai pagarbius santykius postkolonijiniame pasaulyje. Svarbus šios kritikos aspektas yra atskleisti ir dekonstruoti rasistines ir imperialistines kolonijinės logikos prielaidas, kurios vis dar turi įtakos tautų santykiams. Manoma, kad toks poveikis padeda sumažinti jų galią.
Postkolonijinėje kritikoje apie tai, kaip pasiekti šiuos tikslus, yra daug skirtingų mąstymo mokyklų. Vienas iš pagrindinių šios srities tekstų yra Saido orientalizmas, išleistas 1978 m. Saidas tyrinėjo galios ir žinių santykį Vakarų dominuojant Rytuose. Jis ypač kritiškai vertina tai, kaip Vakarai Rytų ir Rytų kultūrą bei literatūrą vertina kaip neracionalias, ištvirkusias ir vaikiškas. Tai yra Saido apibrėžto orientalizmo esmė.
Saidas teigia, kad Vakarų požiūris į Rytų kultūrą, patvirtintas Vakarų institucijų, naudojamas pateisinti arabų ir Azijos tautų dominavimą. Kadangi Vakarai gali save apibrėžti kaip dorybingus, racionalius ir normalius, arabų ir azijiečių kalbos, kultūros ir institucijos yra marginalizuotos. Palestinietis Saidas bando sukurti pasipriešinimo Vakarų idėjų ir vertybių, kaip jis jas supranta, hegemonijai, vietą.
Spivakas siūlo kitokią postkolonijinės kritikos versiją, kuriai Michelio Foucault įtakos turi mažiau nei Saido orientalizmo sistema. Ji mieliau naudoja dekonstrukciją, kad suabejotų slegiančiomis dvejetainėmis opozicijomis, sukurtomis kolonijiniame diskurse. Spivak yra feministė ir dažnai bando parodyti, kaip moterų subjektas tyli dialoge tarp vyrų dominuojamų Vakarų ir Azijos.
Bhabha, kaip ir Spivakas, domisi kolonijinių dvejetainių ir Saido dvejetainių Rytų ir Vakarų panaikinimu. Jis teigia, kad kolonizuotų tautų patirtis sukuria perspektyvų hibridiškumą; individas tuo pačiu metu susitapatina su kolonizatoriumi ir savo žmonėmis. Ši būsena Bhabha yra tiesiog postmodernios būklės dalis.
Frantzas Fanonas, be abejo, yra vienas pirmųjų rašytojų, susijusių su postkolonializmu. Kolonializmo prigimtį ir žmonių pavergimą jis analizavo savo knygoje „Žemės apgailėtinai“, išleistoje 1961 m. Šis tekstas padėjo pagrindą būsimiems postkolonijiniams teoretikams, aprašydamas sisteminį ryšį tarp kolonializmo ir to, kaip nuslopintieji prarado visą žmoniją.
Kaip ir bet kuri kita kritikos forma, postkolonializmas turi tam tikrų apribojimų. Kartais tai reiškia romantišką kitokio viziją ir supaprastintą politiką. Nors akcentuojamas skirtumas, postkolonijinė teorija kartais supainioja labai skirtingas kultūras pagal trečiojo pasaulio skėtinį terminą. Nors kai kuri postkolonijinė kritika buvo novatoriška, kiti darbai mažai padėjo pakeisti nelygius santykius tarp šalių.