Postmodernioji poezija yra poezijos rūšis, kuri buvo tyrinėjama maždaug nuo septintojo dešimtmečio ir dažnai pasižymi keliais stilistiniais ir teminiais aspektais. Ši poezija dažnai parašyta gana laisvos formos ir skirta atspindėti mąstymo procesą ar organišką kalbėjimą per sąmonės stiliaus srautą. Šio tipo eilėraščius gali būti sunku perskaityti ir suprasti, ir tai dažnai daroma tyčia, siekiant atspindėti eilėraštį atgal į skaitytoją. Postmodernioji poezija dažnai nagrinėja beprasmybės ar tikrovės stokos temas ir dažnai demonstruoja egzistencinį požiūrį.
Sąvoka „postmodernioji poezija“ daugeliui žmonių gali sukelti daug painiavos, nors tokių eilėraščių idėjas suprasti gana lengva. „postmodernus“ tiesiog nurodo stilių, sekėntį „modernų“ meno ir rašymo judėjimą, kuris dažnai apibūdinamas kaip darbas aplink du XX amžiaus pasaulinius karus ir tik po jų. Tačiau septintajame dešimtmetyje daugumoje JAV paplitusių kontrkultūros judėjimų atsirado naujų meninės raiškos tipų.
Postmodernioji poezija dažnai apima neramumo temas ir dažniausiai parašyta labai laisvu formatu. Eilučių pertraukos ir struktūros gali būti chaotiškos arba iš pažiūros beprasmės, nors paprastai neįprastos pertraukos turi tikslą. Nors senesnėse poezijos formose idėjos dažnai buvo išreiškiamos atskiriant eilutes ir skyrybos ženklus, postmodernioji poezija naudoja nepastovius eilučių lūžius, kad parodytų chaotišką pasaulio beformiškumą. Pati eilėraščio forma sustiprina mintį, kad formos yra beprasmės ir kūriniui negalima primesti tikslo.
Žodžių tvarka ir pasirinkimas postmodernioje poezijoje taip pat gali būti sudėtingas arba sunkiai suprantamas. Tokių eilėraščių pasakojimas gali būti parašytas sąmonės srautu, kuris seka kalbėtojo mintis ar žodžius, neatsižvelgiant į skaitytoją. Tai paprastai yra tyčinė ir skirta priminti skaitytojui, kad jis yra už eilėraščio ribų ir mato tik tai, ką poetas nori matyti. Tokie eilėraščiai gali net pašiepti skaitytojo pastangas įprasminti kūrinį, atspindėti atskirtį tarp poeto ir publikos.
Postmodernioji poezija dažnai gali nagrinėti egzistencines ar nihilistines temas. Nors egzistencializmas ir postmodernizmas nėra sinonimai, jie dažnai yra susiję. Tokia poezija gali manyti, kad pasaulis ir gyvenimas yra beprasmiai arba galiausiai neturi tikslo, kurį žmonija bando jam primesti. Šios temos nebūtinai turi būti slegiančios, o naudojamos bandant išstumti skaitytoją už jo komforto zonos ir pažvelgti į pasaulį naujais būdais.