Potekstė reiškia pagrindinę temą arba numanomus santykius tarp knygos, filmo, pjesės ar filmo veikėjų. Kūrinio potekstė nėra aiškiai pasakyta, bet dažnai gerbėjų interpretuojama. Potekstė gali būti būdas kūrinio kūrėjui perteikti idealus, principus, prieštaringus santykius ar politinius pareiškimus, neatstumiant žiūrovų ar skaitytojų, kurie gali prieštarauti idėjoms ar net atmesti kūrinį.
Kaip pavyzdį apsvarstykite animacinį filmą „Rocky & Bullwinkle“ (1961–1973), kuriame vaidina piktadariai Borisas Badenovas ir Natasha Fatale. Nors vienu lygmeniu tai buvo patraukli vaikams, tai kartu buvo ir politinė satyra apie šaltąjį karą tarp Rusijos ir JAV, įkomponuota potekste.
„Amerikietiškas grožis“ (1999) buvo filmas apie vyrą, išgyvenantį vidutinio amžiaus krizę, tačiau potekstė papasakojo daug gilesnę istoriją apie laipsnišką meilės sau atradimą ir gyvenimo bei mirties priėmimą kaip vienodai gražią, gilią ir abipusiai neatsiejamą. .
Mokslinės fantastikos kūriniai dažnai naudoja potekstę, kad atspindėtų socialines negeroves ir baimes, pakeičiant svetimas kultūras ar technologijas žmogaus kultūromis. Pavyzdžiui, ET: Nežemiška (1982) ir 2001: Kosminė odisėja (1968). ET suvaidino mūsų baimes tų, kurie skiriasi nuo mūsų pačių, o 2001 m. – mūsų baimes dėl intelektualių technologijų.
Visai neseniai potekstė suvaidino svarbų vaidmenį internetinėje fantazijoje, susijusioje su televizijos serialais, filmais ir knygomis, kurios pasiekia kulto statusą. Potekstė šiuo atveju dažniausiai susijusi su santykiais tarp dramatiškų veikėjų, kuriuos gerbėjai nori matyti kartu arba kurie, jų manymu, subtekstiškai vaizduojami kaip esantys santykiuose.
Esminis pavyzdys yra kultinis hitas „Xena: Warrior Princess“ (1995–2001), kuriame Xena ir jos kelionės draugė Gabrielė užmezgė santykius, kurie buvo kur kas daugiau nei herojė ir pagalbininkė. Internetinės fantazijos buvo tiek daug dėmesio skiriant potekstiniam šių dviejų veikėjų ryšiui, kad, žinoma, serialo autoriai / prodiuseriai pradėjo rašyti potekstę sąmoningai. Kitose fandomose, pavyzdžiui, „Star Trek Voyager“ (1995–2001 m.), tarp kapitonės Kathryn Janeway ir „Borg/Human Seven of Nine“ kilo romantiška potekstė. Tačiau šiuo atveju potekstė nebuvo sąmoningai maitinama ar net pripažinta šou. Potekstę taip pat galima interpretuoti arba įsivaizduoti tarp priešingos lyties veikėjų, pavyzdžiui, „The X Files“ (1993–2002 m.) personažų Mulderio ir Scully atveju.
Galutinis potekstės apibrėžimas yra susijęs su dialogo rašymo menu, nesvarbu, ar tai būtų puslapis, scena ar ekranas. Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad realiame gyvenime žmonės retai pasako tiksliai, ką turi omenyje, o per aiškiai parašytas dialogas (vadinamas kaip „ant nosies“) skamba ausiai niūriai ir klaidingai.
Pavyzdžiui, tarkime, kad „Tomas“ ką tik išgyveno ginčytiną išsiskyrimą su savo žmona. Skambant telefonui ji audringa. Tomas pajudina ragelį ir pamato, kad tai jo draugas Rėjus, kuris nekaltai klausia: „Kas atsitiko? Netaikydamas potekstės Tomas gali atsakyti: „Na, aš pykstu ir nusiminęs. Su žmona ką tik siaubingai susimušėme ir ji išėjo. Galbūt visam laikui“. Taikydamas potekstę Tomas gali sugniaužti žandikaulį ir suprasti: „Nedaug“. Potekstės naudojimas įtraukia žiūrovą ar skaitytoją giliau į veikėją ir istoriją. Vienas iš gero rašytojo bruožų yra dialogas, kuriame gausu potekstės.
Nesvarbu, ar kalbama apie dialogą, ar formuojant temą ar santykius, nesvarbu, ar tai būtų tikslinga, įsivaizduojama, atrasta pakeliui ar kuriama laikui bėgant, potekstė suteikia tikro emocinio ir intelektualinio gylio bet kokiam dramos ar literatūros kūriniui.