Potestas yra lotyniškas terminas, reiškiantis valdžią ar galią. Šis terminas buvo svarbi romėnų teisės sąvoka, todėl ji informavo Europos teisės sistemas po Romos imperijos žlugimo, nes daugelis naujų tautų įtraukė romėnų teisines sąvokas į savo naujus įstatymus. Ilgainiui potesto sąvoką ėmė keisti kiti teisiniai įgaliojimai ir valdžia.
Romėnų teisėje potestos buvo įvairių lygių, o visa tai apėmė absoliučią valdžią žmonėms, pavaldiems individo valdžiai. Aukščiausia forma buvo imperijus – valdžia, kuriai vadovavo valdovai ir kariniai vadai. Šie asmenys turėjo teisę išleisti įsakus, kurių visi turėjo laikytis, arba susidurti su galimomis teisinėmis pasekmėmis už nepaklusnumą. Magistratai taip pat turėjo tam tikrą potestas formą, kurią jie galėjo naudoti norėdami priversti laikytis teisinių nuosprendžių ir įstatymų.
Viena svarbiausių potestos formų buvo patria potestas – tėvo galia. Pagal romėnų teisę visi vaikai, įskaitant ir suaugusius, buvo pavaldūs didžiausiai savo tėvo valdžiai, nebent jis nuspręstų juos specialiai emancipuoti. Ši koncepcija galėjo išplisti iš kartos į kartą, kai senelis buvo šeimos galva, o jo vaikai ir anūkai buvo pavaldūs jo valdžiai.
Kai romėnai tuokdavosi, jos tai darydavo tik gavusios savo tėvų sutikimą ir dažniausiai susitarusios tarp dviejų susijusių šeimų galvų. Santuokoje tėvas galėjo nuspręsti, ar atiduoti moterį jos vyro ar tėvo įsakymui, ar išlaikyti jos kontrolę, palikdamas ją savo patria potestas. Romėnai toli gražu nebuvo pirmoji ar paskutinė kultūra, kuri naudojo tokias priemones moterims kontroliuoti, tačiau pažymėtina, kad jos buvo taikomos ir vyrams, nebent jų tėvai nusprendė juos emancipuoti.
Potestas taip pat buvo taikomas santykiams tarp šeimininkų ir jų vergų. Romos vergai buvo pavaldūs savo savininkams arba savininkų tėvams, nors jie taip pat galėjo būti emancipuoti. Emancipuoti vergai buvo socialiai riboti, negalėjo tarnauti kariuomenėje ar kandidatuoti į viešąsias pareigas ir galėjo išsikovoti emancipaciją įvairiais būdais.
Daugelyje teisinių sistemų šiandien pripažįstama, kad suaugusieji turi turėti visišką valdžią ir savarankiškumą savo gyvenime, todėl ši teisinė samprata yra pasenusi. Tačiau valdžios išsaugojimo kitiems žmonėms koncepcija vis dar egzistuoja teisiniuose santykiuose tarp vaikų ir jų tėvų bei tais atvejais, kai neįgalieji laikomi nepajėgiais patys priimti sprendimų.