Potvynių mitas yra istorijos rūšis, būdinga daugeliui kultūrų visame pasaulyje. Daugumoje istorijos versijų didžioji dalis žemės gyventojų sunaikinama per pasaulinį potvynį, kurį sukelia dievybė ar kelios dievybės. Kai kurie ekspertai teigia, kad potvynių mitai gali būti pagrįsti žmonių atmintimi apie išnykimo įvykius ar stichines nelaimes, naudojami aiškinant senovės griuvėsius arba skatinant įsitikinimą, kad išgyvenusiuosius pasirinko aukštesnės jėgos, kad jie būtų išgelbėti.
Bene garsiausias potvynių mitas – Nojaus arkos istorija, iš judėjų-krikščioniškų tekstų. Šioje pasakoje Dievas supyko, kad dauguma žmonių nusideda ir nėra atsidavę. Jis priverčia Nojų, sąžiningą ir pamaldų vyrą, pastatyti didžiulę valtį ir pripildyti ją savo šeima bei dviem kiekvienos rūšies gyvūnais. Po to, kai Nojus tai padarė, Dievas potvyniu nužudo visa kita planetoje, palikdamas Nojaus šeimą ir gyvūnus vieninteliais išlikusiais. Būdamas patenkintas Nojumi ir jo sūnumis, Dievas nusprendė, kad jis daugiau niekada nesiųs potvynio.
Indijos mitologija pateikia pasaką, gana panašią į Nojaus istoriją, apie vyrą vardu Manu. Kadangi jis išgelbėjo mažos žuvelės gyvybę, žuvis praneša Manui, kad artėja didelis potvynis, ir liepia pastatyti valtį. Manu tai daro ir jam pavyksta išgyventi kartu su seserimi, su kuria iš naujo apgyvendina pasaulį.
Tarahumaros potvynių mitas įdomiai paaiškina, kodėl kukurūzai yra tokie svarbūs Centrinės Amerikos kultūrai, ir pateikia „išrinktųjų žmonių“ istorijos variantą. Po to, kai Dievas pasiuntė potvynį, kad nužudytų žmones kaip bausmę už karą, jis pasiuntė tris vyrus ir tris moteris, kad atkurtų planetą. Dievas atsiuntė jiems trijų rūšių kukurūzus, kuriuos jie turėjo saugoti amžinai. Manoma, kad visi Tarahumara žmonės kilę iš pirmųjų šešių.
Nors yra šimtai potvynių mito versijų, ekspertai vis dar nesupranta, kodėl jie tokie paplitę visame pasaulyje. Kai kurie teigia, kad daugelio istorijų priežastis gali būti tikrieji potvyniai, tačiau kai kurios kultūros, kurios negyvena netoli vandens, vis dar turi potvynių mitą. Kita galimybė yra ta, kad pasaulinis įvykis, pavyzdžiui, į žemę atsitrenkusi kometa, sukėlė staigų ir didžiulį potvynį net ir įprastai sausose vietose. Tai gali lemti potvynių staigumą daugelyje istorijų.
Senovėje gamtą daugelis laikė dievų įrankiu ir jų nuotaikų signalu. Daugumoje istorijų potvynis kyla po to, kai karas arba nuodėmė užvaldė daugumą gyventojų, ir paprastai paaiškinama tuo, kad dievai buvo pikti arba nusivylę žmonėmis. Tikrieji oro reiškiniai galėjo būti lengvai interpretuojami kaip greitas dievybės įniršis, o tai, kas sukėlė pyktį, galėjo būti pridėta vėliau.
Potvynių mitai yra patraukli priemonė tyrinėti mitologijos ištakas viso pasaulio kultūrose. Tai, kad beveik kiekviena senovės kultūra ir religija turi bent vieną potvynių mitą, rodo, kad tam tikru istorijos momentu žemės vandenyse kažkas nutiko ne taip. Galbūt niekada nesužinosime tikrosios daugelio istorijų fizinės kilmės, tačiau pačios pasakos suteikia įžvalgos apie senovės pasaulį, tiek istorijas išradusias kultūras, tiek nenuspėjamus gamtos pasaulio modelius.