Pramogų teisė yra terminas, naudojamas apibūdinti įvairias teisės sritis, kurios visos taikomos pramogų pramonei. Tarp teisės sferų, kurios dažniausiai randamos pramogų pramonėje, yra intelektinė nuosavybė, sutartys, šmeižtas ir tarptautinė teisė. Be teisininkų, pramogų teise užsiima menininkai, dainininkai, aktoriai, rašytojai, režisieriai ir visi kiti, kurie nuolat dirba pramogų industrijoje.
Intelektinės nuosavybės teisė yra viena iš svarbiausių pramogų teisės sričių. Šie įstatymai saugo idėjas ir meninius kūrinius, tokius kaip vaizdo žaidimų koncepcijos, rankraščiai ar televizijos pilotai. Daugeliu atvejų kūrėjas, siekdamas apsaugoti savo finansinius interesus, turi užsitikrinti autorių teises ar kitokią idėjos apsaugą. Pavyzdžiui, jei rašytojas mano, kad kažkas panaudojo istorijos idėją, kuri yra jo intelektinė nuosavybė, gali būti pateiktas ieškinys dėl autorių teisių pažeidimo.
Sutartys yra dar viena pramogų teisės teisės sritis. Pramogų industrijoje viskas veikia pagal sutartį. Aktoriai, dainininkai, šokėjai ir muzikantai koncertuoja pagal sutartis, sudarytas tarp jų ir įrašų kompanijos, reklamuotojo ar studijos. Pramogų advokatas dažnai bus pasamdytas, kad padėtų atlikėjui susitarti dėl sutarties. Be to, jei kuri nors sutarties šalis mano, kad kita sutarties šalis pažeidė sutartį, gali būti pateiktas ieškinys, siekiant išspręsti tariamą pažeidimą.
Šmeižtas yra teisės sritis, kurioje nagrinėjami teiginiai dėl šmeižto ar šmeižto. Žiniasklaidoje nuolat, nors ir ne visada tiksliai, pranešama apie žinomus pramogautojus. Jei pranešimo subjektas mano, kad pranešimas pakyla iki šmeižto ar šmeižto lygio, jis arba ji turi galimybę paduoti leidėją į teismą.
Pramogų pramonė yra pasaulinė pramonė, todėl pramogų teisė turi spręsti tarptautinės teisės ir imigracijos teisės klausimus. Kai atlikėjas nori koncertuoti užsienio šalyje, jis turi laikytis tos šalies imigracijos reikalavimų. Be to, daugelis pramogų pramonės pagamintų galutinių produktų yra platinami pasaulinėje rinkoje, todėl dalyvaujančios šalys turi suprasti konkrečius kiekvienos šalies, kurioje ketina platinti produktą, įstatymus.