Pramoninė ergonomika – tai ergonomikos sritis, orientuota į žmonių naudojimo ir sąveikos su darbo priemonėmis bei darbo vietomis tyrimą, taip pat šių žinių pritaikymą darbo efektyvumui ir saugai gerinti. Ši sritis apima fizinių objektų, tokių kaip įrankiai, darbo vietos, projektavimą ir visos darbo vietos išdėstymą bei dizainą. Tai taip pat apima ne tokias konkrečias sritis, kaip darbo procedūros ir organizacinės struktūros. Šiame kontekste pramonė dažnai vartojama plačiąja šio žodžio prasme, reiškianti darbą apskritai, todėl pramoninė ergonomika gali apimti bet kokią darbo formą. Tai neapsiriboja gamyba, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Ji apima daugelio sričių, tokių kaip psichologija, žmogaus biologija ir inžinerija, įžvalgas.
Ryškiausia pramoninės ergonomikos sritis – saugesnės ir efektyvesnės darbo vietos įrangos ir procedūrų, dažnai vadinamų fizine ergonomika, kūrimas. Profesiniai sužalojimai dažnai atsiranda ne dėl staigių įvykių, tokių kaip netinkamai veikiantys mechanizmai, o dėl raumenų ir skeleto pažeidimų, kurie laikui bėgant kaupiasi dėl tokių veiksnių kaip laikysena, raumenų pertempimas ir pasikartojantys judesiai. Iš pažiūros smulkūs įrankių konstrukcijos ir veikimo veiksniai gali būti reikšmingi.
Pavyzdžiui, jei rankinis įrankis yra per sunkus arba nepatogiai suimamas, jis gali susižaloti, skatindamas darbuotojus laikyti jį sulenkus riešą, o tai kelia didesnį fizinį krūvį, nei laikyti riešą tiesiai. Dažnas vibracijos poveikis gali pažeisti raumenų ir kaulų sistemą. Įrankio rankenos arba rankenos forma gali būti pavojinga, jei ji per daug spaudžia naudotojo pirštus ar delnus. Per aptemptos darbo pirštinės gali pažeisti naudotojo rankas, o per laisvos pirštinės gali apsunkinti tinkamą įrankių laikymą. Darbo vieta, kurioje darbuotojai turi stovėti sulenkę stuburą, dažnai sulenkti ar pasukti kūną arba ilgai sėdėti ar stovėti toje pačioje padėtyje, gali sukelti raumenų įtampą arba papildomą įtampą stuburui.
Geresnis pramoninės ergonomikos supratimas gali žymiai išspręsti šias problemas, nes padeda sukurti saugesnius naudoti įrankius. Paprasti darbo procedūrų pakeitimai, pavyzdžiui, tai, kaip darbuotojas stovi, kai dirba su įrankiu, kaip dažnai keičia pozicijas ar kaip pakelia sunkius daiktus, gali turėti didelį poveikį sveikatai. Net ir tiems darbuotojams, kurie neatlieka didelio fizinio darbo, tokie veiksniai kaip kėdės ir stalai, skatinantys gerą laikyseną, gali turėti įtakos.
Idėja sukurti įrankius ir darbo sritis, kad būtų galima efektyviau dirbti su jų naudotojais, tikriausiai yra tokia pat sena kaip ir pats žmogaus įrankių naudojimas. Klasikinės Graikijos ir senovės Egipto konstrukcijos ir įrankiai rodo gana sudėtingą supratimą apie tai, kas dabar būtų laikoma ergonomikos principais. Pirmieji žinomi rašytiniai tekstai apie darbo vietos projektavimą yra graikų kalba ir datuojami maždaug 5 amžiuje prieš Kristų.
1700 m. gydytojas Bernardino Ramazzini parašė De Morbis Artificum Diatrib, arba Darbuotojų ligas, aptardamas 52 skirtingų profesijų pavojus sveikatai. Be išorinių pavojų sveikatai, pvz., toksinių medžiagų ir dūmų, tyrimo, Ramazzini padėjo pagrindus tolesnei ergonominio dizaino plėtrai, skirdamas dėmesį sužalojimams, kuriuos sukelia tokie veiksniai kaip nepatogi laikysena ir pasikartojantys judesiai. Ergonomijos, kaip mokslinės disciplinos, studijas XIX amžiuje dar labiau patobulino tokie veikėjai kaip biologas Wojciechas Jastrzebowskis, sukūręs žodį ergonomika, ir inžinierius Frederickas Winslow Tayloras, mokslo valdymo pradininkas.