Prekių ženklų įstatymo politika yra padėti vartotojams nustatyti perkamo produkto šaltinį. Todėl prekės ženklo teisės suteikia prekės ženklo savininkui išimtinę teisę naudoti bet kokį identifikuojantį žodį, simbolį ar frazę, susietą su parduodamu produktu. Tais atvejais, kai tam tikra produkto ypatybė – pavyzdžiui, spalva – yra vienareikšmiškai susieta su tuo produktu, prekės ženklo teisės gali būti taikomos šiai ypatybei, vadinamam „prekiniu drabužiu“. Galiausiai, jei tai yra paslauga, o ne prekė, į kurią asmuo ar įmonė turi prekių ženklo teises, tai vadinama „paslaugų ženklu“, nors pagal įstatymus jis traktuojamas taip pat, kaip ir prekės ženklas.
Teisių į prekės ženklą stiprumas priklauso nuo prekės ženklo skiriamojo požymio. Yra keturi stiprumo lygiai: savavališkas arba išgalvotas, įtaigus, aprašomasis ir bendras. „Savavališkas arba išgalvotas“ prekės ženklas reiškia, kad žodis nėra tiesiogiai susijęs su produktu, pavyzdžiui, kompiuterių įmonė pavadinta vaisiaus rūšimi. „Bendrinis“ ženklas yra priešingoje spektro vietoje – bendrojo ženklo pavyzdys būtų vaisius parduodanti įmonė, pavadinta pagal vaisių rūšį. Savavališki arba išgalvoti prekių ženklai yra stipriausi prekių ženklai, o bendriesiems prekių ženklams neteikiama jokių prekių ženklų teisių. Įtariamieji ir aprašomieji prekių ženklai yra kažkur tarp šių dviejų.
Prekės ženklo teisės gali būti prarastos atsisakius, perleidus arba jei prekės ženklas tampa bendrinis. Atsisakymas įvyksta, kai prekių ženklo teisių turėtojas nustoja naudoti prekės ženklą komercinėje veikloje, turėdamas numanomą ketinimą nepratęsti jo naudojimo. Netinkamas perleidimas įvyksta, kai prekės ženklo savininkas savo teises į prekės ženklą perleidžia kitai šaliai ir neprižiūri, kaip perėmėjas naudoja prekės ženklą. Prekės ženklas tampa bendriniu, kai visuomenės sąmonėje produkto pavadinimas yra siejamas su paties produkto rūšimi, o ne su produkto šaltiniu.
Prekės ženklo teisių turėtojas gali sėkmingai paduoti ką nors į teismą dėl jo teisių pažeidimo, jei įtariamas pažeidėjas naudoja prekės ženklą tokiu būdu, kuris kelia „tikimybę suklaidinti“ vartotojus dėl produkto kilmės. Svarbiausi veiksniai nustatant, ar yra supainiojimo tikimybė, yra prekės ženklo stiprumas, prekių ir naudojamų prekių ženklų panašumas bei faktinio supainiojimo įrodymai. Mažiau svarbūs veiksniai, į kuriuos teismai atsižvelgia nustatydami, ar yra supainiojimo tikimybė, yra naudojamų rinkodaros kanalų panašumas, vidutinio pirkėjo atsargumo laipsnis ir numanomas tariamo pažeidėjo ketinimas.