Prekybos kliūtys – tai suvaržymai, kurie trukdo motyvacijai užsiimti prekių importu ar eksportu. Dažniausi prekybos kliūčių pavyzdžiai yra vyriausybės nustatomos ekonominės kliūtys, tokios kaip tarifai ar kvotos. Priklausomai nuo taikomų prekybos kliūčių tipo, įvairios pramonės šakos gali būti atgrasytos siūlyti savo prekes ir paslaugas parduoti tarptautinėse rinkose arba susilaikyti nuo tarptautinių produktų, skirtų parduoti šalyje, pirkimo.
Prekybos kliūtis paprastai sukuria tam tikrą finansinę naštą, kuri padidina eksporto arba svarbių prekių išlaidas. Pavyzdžiui, importo tarifas atgrasytų įmones rinktis prekes, pagamintas už šalies ribų, o vietoj to padidėtų galimybė parduoti šalyje pagamintas prekes. Tuo pačiu metu, nustačius kvotą prekių ir paslaugų, kurias galima eksportuoti, skaičius galėtų paskatinti įmones auginti didesnę vartotojų bazę šalies viduje ir taip išlaikyti daugiau vartotojų dolerių šalies ekonomikoje.
Nors iš pirmo žvilgsnio prekybos kliūtis gali atrodyti kaip neigiamas požiūris, daugelis šalių taiko tam tikrą valiutos kontrolę, siekdamos sukurti prekybos balansą. Tai reiškia, kad tarifai ir kvotos gali būti naudojami siekiant sukurti pusiausvyrą tarp importo ir eksporto, kad tauta gautų didžiausią naudą iš kiekvieno prekybos veiksmo. Kadangi pasaulinė prekyba šiandien yra įprasta, prekybos barjeras gali veikti kaip reguliavimo priemonė, kuri neleis bet kurios šalies ekonomikai tapti pernelyg priklausoma nuo vietinio ar tarptautinio verslo. Šiandienos tikslas yra pasiekti teisingą pasaulio prekybos pusiausvyrą, kuri būtų teigiama kiekvienai šaliai, kartu duotų naudos visai pasaulio ekonomikai.
Kartu su tarifais ir kvotomis yra dar viena prekybos kliūčių strategijų grupė, vadinama netarifinėmis kliūtimis. Tai dažnai yra laikini draudimai, kuriais siekiama pakoreguoti didėjantį nedarbo lygį arba laikinai įvesti sankcijas politinio ginčo tarp vienos ar kelių šalių laikotarpiu. Netarifinis prekybos barjeras gali būti įvedamas protestuojant prieš kitos šalies nustatytą tarifą ar kvotą arba tiesiog kaip priemonė apsaugoti šalies pramonę tuo laikotarpiu, kai stichinė nelaimė ar koks nors kitas nenumatytas veiksnys gali pakenkti verslo infrastruktūrai. Šalis.