Tautų prekybos istorija buvo ilga ir spalvinga, persunkta karų ir dramatiškų įsitikinimų apie prekybą pasikeitimų. Dėl ekonominio poveikio, kurį prekyba visada darė civilizacijoms, vyriausybės dažnai įsitraukia į prekybą, siekdamos sukurti tam tikrą ekonominį rezultatą savo šalims. Prekybos liberalizavimas reiškia vyriausybės paskatų ir apribojimų pašalinimą iš prekybos tarp tautų. Tai yra daugelio mokslinių ir politinių diskusijų objektas, atsižvelgiant į prekybos poveikį daugelio žmonių, ypač išsivysčiusių šalių, pragyvenimui.
Ypač ekonomistai šimtmečius diskutavo apie prekybos liberalizavimo privalumus ir trūkumus. Klasikiniai ekonomistai, tokie kaip Davidas Ricardo ir Adamas Smithas, tvirtai pasisakė už laisvą prekybą, manydami, kad tai lemia ekonominį civilizacijų klestėjimą. Jie nurodė civilizacijų, suklestėjusių dėl didėjančio prekybos liberalizavimo, pavyzdžius, pavyzdžiui, Egiptą, Graikiją ir Romos imperiją, taip pat modernesnį Nyderlandų pavyzdį.
Nyderlandai buvo Ispanijos imperijos valdžioje, tačiau po to, kai jie atmetė Ispanijos imperijos valdžią ir paskelbė visišką prekybos laisvę, jie patyrė precedento neturintį klestėjimą. Dėl to diskusijos dėl prekybos liberalizavimo tapo svarbiausiu ekonomikos klausimu daugelį metų. Šiuolaikiniai ekonomistai, pasisakantys už prekybos liberalizavimą, cituoja įrodymus, kad tai sukuria darbo vietas, skatina ekonomikos augimą ir gerina gyvenimo lygį dėl didesnio vartotojų pasirinkimo rinkoje.
Tie, kurie prieštarauja greitam prekybos liberalizavimui, taip pat remiasi statistiniais įrodymais, kad laisva prekyba gali pakenkti rinkos ekologijai ir turėti neigiamą poveikį neturtingoms šalims. Pavyzdžiui, Pasaulio bankas apskaičiavo, kad žmonių, gyvenančių už mažiau nei 2 JAV dolerius (USD) per dieną, skaičius nuo 50 m. išaugo beveik 1980 %. Tai tiksliai koreliuoja su didžiausio pasaulinio prekybos liberalizavimo laikotarpiu pastaruoju metu. istorija. Daugelis argumentų prieš prekybos liberalizavimą reiškia, kad derybose dėl prekybos pirmiausia reikėtų sutelkti dėmesį į sąžiningumą besivystančių šalių atžvilgiu, o ne toliau atverti skurdžiausių šalių rinkas konkurencijai.
Visos išsivysčiusios šalys turėjo spręsti laisvosios prekybos ir jos priešingybės – protekcionizmo – klausimą. Daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių žemės ūkio produktams taikomi tarifai, o besivystančiose šalyse – dideli tarifai daugeliui prekių, ypač pramoninėms prekėms. Tokios prekybos kliūtys, kaip šios, yra diskusijų objektas, kurios neabejotinai tęsis tol, kol tarp tautų egzistuos ekonominiai skirtumai.